Laisvosios rinkos institutas sukėlė tikrą skandalą, kai pasiūlė savo receptą Sodros gydymui: privatizuoti ne tik ją, bet ir visą valstybinio socialinio draudimo sistemą. Toks radikalumas ne tik nustebino, bet ir papiktino visuomenę, privertė specialistus ir politikus gilintis į kilusios problemos esmę. Manyčiau, kad eilinė kaimo bobutė, esant tokiai situacijai, greitai surastų sprendimą, paaiškindama, kad kol parazitas (erkė) yra įsisiurbęs į kūną, išgydyti paciento nepavyks. Manyčiau, jog ši aksioma tiktų ir dabartinei Sodros bei privačių kaupiamųjų pensinių fondų (PKPF) situacijai. Tačiau iki šiol jokio politinio sprendimo nėra. Visuomenė informuota, kad ligonis (Sodra) bus gydomas pagal politikų sukviesto konsiliumo rekomendacijas. Kirba mintis, kad į bobutės rekomendaciją nebus atsižvelgta. Jeigu taip įvyks, manau, netrukus galėsim užsakinėti iškilmingas pakasynas. Kam? Aišku, ne PKPF.
O dabar truputėlis istorijos. Kalbant apie lietuviškuosius PKPF, būtina pažymėti, kad jie yra tikras LLRI „išradimas“. Jo „vertybė“ ta, kad lietuviški PKPF iš esmės skiriasi nuo panašių fondų kitose šalyse. Ten valstybinės pensijų draudimo sistemos ir PKPF veikia atskirai, dirba vieni šalia kitų: pagal savo tikslus, tvarkas ir įmokų dydžius bei išmokų taisykles. Valstybinės pensijos – privalomos, privačios – savanoriškos. Šios sistemos ne konkuruoja, o papildo viena kitą ir teikia apdraustajam daugiau galimybių, daugiau garantijų. Lietuviško „atradimo“ esmė – Sodra bambagysle yra susieta su PKPF, sujungiant abi sistemas per bendrą kraujotakos indą (vieną įmokos tarifą). Po tokios operacijos abu „organizmai“ pradėjo funkcionuoti, į kraujotakos sistemą neįleidus nė lašo kraujo, t.y. nei centu nepakėlus įmokos tarifo. Pensijų fondams atlikus aktyvią reklamą (neveltui fondų vadybininkams buvo mokama už kiekvieną „atvestą galvą“), Sodroje tiesiog iš niekur ir anksčiau laiko atsirado papildomas milijonas „kaupime dalyvaujančių ateities pensininkų“, įmokas už kuriuos Sodra privalėjo atiduoti PKFP. Ar ne talentingi žmonės prasuko aferą, kvailio vietoje palikę valstybę ir sprendimus priėmusius politikus? Senoji karta, išduota valstybės, liko ant ledo: kas ketvirtį dalis Sodroje surinktų įmokų pradėjo keliauti ne į pensininkų, o privačių pensijų fondų kišenes. Kas dėl tokio žingsnio prarado? Tai tikrai ne jaunieji pensijų kaupėjai. Pagal įvykių tėkmę, ne jie, o vyresnioji karta gali kelti pretenzijas valstybei „dėl neišsipildžiusių lūkesčių“. O ar nėra aferos požymių dabar, kai didėjant Sodros deficitui, jai buvo pavesta skolintis bankuose, aišku su nemažom palūkanom. Čia į „brolišką pagalbą“ atėjo PKPF, pasiūlę jiems pervestas įmokas – „ateities pinigus“, aišku su palūkanomis atiduoti atgal kaip paskolą Sodrai, kad pastaroji galėtų išmokėti senatvės pensijas. Štai tau ir garantuota investicija ateičiai: PKPF pradeda gauti iš Sodros ne tik įmokas, bet dar primokamos ir palūkanos. Baisiausia tai daroma atvirai ir visų mūsų sąskaita. Manau, teisėsaugos tarnybų dar laukia tyrimai šiais klausimais, o pinigų švaistymo kranus būtina užsukti.
Tai ką daryti dabar? Akivaizdu viena – abi sistemas siejančią bambagyslę reikia kuo greičiau nutraukti. Įmokos, kurias šiandieną surenka Sodra, turi atitekti jai pavestų įsipareigojimų vykdymui. Privatūs fondai turi turėti nuosavas indėlininkų įmokas, mokamas savanoriškumo pagrindu. Ir šios įmokos turi būti papildomos ir mokamos indėlininkų tiesiogiai kaupiamiesiems pensijų fondams. Įvykdę tai, tapsime normalia valstybe, kaip ir kitos civilizuotos šalys. Didesnio dėmesio vertas ir doc. Arvydo Guogio pasiūlymas apie alternatyvą – valstybinių kaupiamųjų fondų įkūrimą. Tačiau ir šie fondai turėtų funkcionuoti atskirai nuo Sodros ir turėti savo įmokas.
Todėl Sodros reforma turi prasidėti nuo šio principinio sprendimo, kurį privalo priimti politikai. Be tokio sprendimo, kitos priemonės Sodrai nepadės ir tik pratęs sukurtos dvigalvės, vienai iš jų parazituojant, sistemos agoniją. Turėję drąsos priimti neteisingą sprendimą, dabar politikai privalo savyje vėl rasti drąsos kilusioms pasekmėms ištaisyti. Tam, kad politikai periodiškai nekartotų padarytų klaidų, būtina įstatyme numatyti normą, draudžiančią be adekvačių piniginių injekcijų didinti Sodros įpareigojimus.
Dainius Paukštė, LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas
