Lietuvių pasaulyje galima rasti daug kur. Visų bangų emigrantai turi vieną bruožą – tik mažuma jų visam laikui grįžo į Lietuvą. O kam? Jei kitur viskas klojasi geriau.
Lietuvos valdžių postringavimai apie emigravusių tautiečių grąžinimą į Tėvynę, raginimai kurti naujas programas menkai jaudina tuos, kurie svetur susirado bent pakenčiamą gyvenimą. Pagal emigrantų skaičiaus proporcinę statistiką (?), Lietuva jau tarpukariu buvo viena iš pirmaujančių Europos valstybių.
Banga po bangos
Pirmoji emigracijos iš Lietuvos banga, kurią aprašo istorikai, kilo XIX amžiaus viduryje. Į carinės Rusijos imperijos rūmą įmūrytos Lietuvos gyventojai bėgo ir nuo reakcingo režimo priespaudos, ir nuo verbavimo į kariuomenę, ir tikėdamiesi geriau įsikurti svetur.
Lietuviai traukėsi į naująjį pasaulį. Įvairiais vertinimais, tada nuo 300 iki 600 tūkst. mūsų šalies gyventojų mėgino pasiekti Ameriką. Jau tada daugiausia jų susibūrė Čikagoje.
Nepriklausomos Lietuvos laikais dar viena banga (apie 80 tūkst. žmonių), daugiausia dėl ekonominių priežasčių, taip pat sėdo į laivus ir ieškojo laimės Šiaurės bei Pietų Amerikoje.
Ieškojo lengvatikių
Šis etapas, be kita ko, žymus labai tamsiomis, su prekyba žmonėmis susijusiomis istorijomis. Laivybos kompanijos, veikusios ir kaip įdarbinimo agentūros, masiškai viliojo žmones saldžiais pažadais.
Tačiau realybė buvo tokia, kad, pavyzdžiui, Brazilijos džiunglėse lietuviams tekdavo dirbti vergišką darbą. Nėra tikslios statistikos, kiek žmonių toje „pažadėtoje žemėje“ mirė ar buvo užmušti prižiūrėtojų. Buvo „laimingųjų“, kuriems pavyko grįžti net laivų triumuose, nes „šipkartei“ (laivo bilietui) užsidirbti pasisekė ne visiems. Dalis emigrantų iš Pietų Amerikos persikėlė į šiaurinę žemyno dalį.
Trečioji banga nusirito su Antruoju pasauliniu karu, kai dešimtys tūkstančių lietuvių nenorėjo nei gyventi socialistiniame rojuje, nei žūti partizanaudami miškuose. Daugelis išvažiuojančiųjų netikėjo, kad okupacija truks net 50 metų. Iš užimtos Lietuvos, kaip ir iš visos Sovietų Sąjungos, pabėgti buvo sunku – pats mėginimas buvo laikomas išdavyste ir ypač sunkiu nusikaltimu.
Laisvė papustė padus
Atgavus nepriklausomybę 1990-aisiais į anų bangų išeivius žiūrėta kaip į tuos, kurie galbūt grįš ir atveš į Lietuvą žinių bei pinigų. Tačiau išėjo kiek kitaip. Grįžusiųjų buvo nedaug, o iš sovietų išsivadavę Lietuvos piliečiai, sugriuvus vadinamajai geležinei uždangai, pakilo į ketvirtąją bangą. Dalis ieškojo ten giminių, kiti tiesiog norėjo greičiau rasti vakarietišką gerovę.
Tiesa, kai kurie išeiviai grįžo. Vienas jų – Valdas Adamkus. Jis net dvi kadencijas buvo šalies prezidentu ir pats konstatavo, kad daug ryškesnis yra priešingas procesas.
„Apytikriais duomenimis, per pastaruosius metus iš Lietuvos yra emigravę apie 230 tūkstančių lietuvių, daugiausia − jaunimo. Tai daugiau nei dešimt nuošimčių visų mokesčius mokančių piliečių“, − dar 2001-aisiais metiniame pranešime sielojosi V. Adamkus.
Situacija, palyginti su minėtu laikotarpiu, buvo pradėjusi kiek gerėti Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) ir išaugus žmonių lūkesčiams – gyventi europietiškoje Lietuvoje. 2008-ųjų pabaigoje prasidėjusi ekonomikos krizė sudavė naują smūgį.
Krokodilo nasruose
Būtent ši – ketvirtoji banga – gena gyventojus iš tėvynės ir dabar. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė pabrėžė, kad emigracijos mastai yra grėsmingi.
„Skaičius, rodančius emigraciją iš Lietuvos ir imigraciją į ją, pavaizdavę grafiškai, išvydome pražiojusį nasrus krokodilą. Reikia pabrėžti, kad tokio grėsmingo „krokodilo“ (žr. grafiką) Lietuvoje dar nėra buvę.
2009 metais emigracijos srautas pasiekė rekordą – savo išvykimą deklaravo 21,972 tūkst. asmenų. Dėl ekonomikos krizės 30 proc. sumažėjo trečiųjų šalių piliečių srautas į Lietuvą. Kad ir kaip kritiškai vertintume darbą tautiečių grąžinimo srityje, grafikas iki pat 2008-ųjų pabaigos rodo nedidelį, bet nuolatinį tautiečių grįžimo į Lietuvą didėjimą. Čia užfiksuoti tik tie, kurie deklaravo savo grįžimą. 2009 metų pabaigoje grįžtančiųjų srautas sumenko iki 2004-ųjų lygio“, − pasakojo D. Paukštė.
Jei emigrantai grįžtų, tai galėtų duoti ir ekonominės naudos, tačiau kol kas tokio proceso, anot pašnekovo, nematyti. Be to, pateikiami tik oficialūs skaičiai. „Statistikos departamento darytas tyrimas rodo, kad bent prieš keletą metų nelegaliai emigruodavo iki 40 procentų daugiau žmonių, nei rodo skaičiai“, − kalbėjo D. Paukštė.
Valdžios cinizmas
Dalis laikinų emigrantų grįžo ekonominio pakilimo metais – prieš pat Lietuvos stojimą į ES arba jau įstojus.
Trejus metus Anglijoje vamzdžius klojęs vilnietis Ž. R. iš atsivežtų lėšų, dar pridėjęs skolintų pinigų, pasistatė nuosavą būstą ir pradėjo verslą, kuris neblogai sekėsi. Tačiau dabar jis nežino, ar pasielgė teisingai nepalikęs Jungtinėje Karalystėje.
„Taip jau yra. Nuvažiavęs ten manai, kad pabūsi metus, paskui pasiskaičiuoji, kiek užsidirbai, ir lieki dar. Dabar abejoju, ar nepaskubėjau grįžti. Atrodė, kad įstojus į ES viskas pasikeis, padidėjo kai kurios socialinės išmokos, bet dabar iš valdžios girdime, kad vaikams auginti skiriami pinigai, kuriuos nukarpo, pasirodo, yra lėšų švaistymas... Toks cinizmas ir bendra atmosfera šalyje skatina emigraciją labiau nei pinigų stygius“, − piktinosi jis.
Sugrąžintų tik nelaimė
Atlikti tyrimai rodo, kad emigrantas apie grįžimą dažniausiai galvoja pirmus penkerius gyvenimo svetur metus. „Vėliau žmogus patenka į tos šalies socialinės rūpybos sistemą, jau gali netekęs darbo gauti pašalpą, keleriopai didesnę nei Lietuvoje gauna dirbantis žmogus. Paskui dar gimsta arba paauga vaikai ir emigrantas jau ieško būdų, kaip susieti save su ta šalimi“, − „Balsas.lt savaitei“ pasakojo D. Paukštė.
Jo žodžius dažniausiai patvirtina ir emigrantai. Net tie, kurie išvažiavo ne ekonominės krizės metais, o gerokai anksčiau.
Milane (Italija) gyvenanti ir dirbanti vertėja Jolita Bagdonavičiūtė, kurios „Balsas.lt savaitė“ klausė, kokiomis aplinkybėmis grįžtų į Lietuvą visam laikui, atsakė, kad greičiausiai tam reikėtų kokios nors nelaimės.
„Neįsivaizduoju... Manau, kad tai padaryčiau dėl artimųjų, kurie liko Lietuvoje...“ − sakė ji.
Panašiai mano ir jos pažįstami Italijos lietuviai. „Dauguma palieka Lietuvą dėl meilės arba dėl galimybes užsidirbti. Manau, kad didžioji dalis grįžtų į Lietuvą, jei artimuosius čia ištiktų kokia baisi bėda“, − teigė J. Bagdonavičiūtė.
Neseniai Londone slauge dirbti pradėjusi M. K. su „Balsas.lt savaite“ taip pat pasidalijo savo nuomone: „Kokybiškas ir protingai kainuojantis aukštasis mokslas, ko gero, galėtų sulaikyti nemažą dalį jaunų emigruojančių žmonių. Tačiau aukštojo mokslo reformos šaliai labai nesiseka, todėl nelauksiu rezultatų ir po lietuviškų bakalauro studijų magistro laipsnio sieksiu ne Lietuvoje. Į tėvynę mane sugrąžins persisotinimas ir noras įsikurti, tad Lietuva nieko negali padaryti, kad grįžčiau anksčiau.“
Jai antrino ir buvęs Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovas Bronius Nainys - senosios kartos emigrantas. Grįš, anot B. Nainio, tik tie, kas galės be vargo Lietuvoje įsikurti iš to, ką užsidirbo užsienyje. „Nes vargu ar su, pvz., JAV įgytu ,visiškai skirtingu patyrimu ir požiūriu į darbą jie galėtų Lietuvoje paveikiai įsidarbinti. Ir kažin ar būtų į darbus priimami. Nebent būtų tikrai aukšto lygio profesionalai ir tvirto budo, galintys varžytis su Lietuvoje prieš juos bujojančiu iš anksto susidarytu pavydu“, - tvirtino jis.
„Saulėlydžio“ paliesti
Ekonomikos krizė didina emigracijos mastą, o valdžios supratimas apie taupymą kapoja silpnus saitus. Iki šių metų pradžios išeivijos reikalais rūpinosi Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID), kuris tapo pirmąja Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės atgaivintos „Saulėlydžio“ komisijos auka.
D. Paukštė pripažino, kad departamentas gal kalnų ir nenuvertė, bet dirbo naudingai: „Jie vis vien vykdė programas, turėjo savo interneto svetainę, vienaip ar kitaip cementavo tas bendruomenes.“
Maža to, TMID, kurio funkcijos išdalytos kultūros, švietimo ir mokslo bei užsienio reikalų ministerijoms, savo mirties laukė kelis mėnesius. Tuo metu jo darbuotojai, kaip dažniausiai nutinka panašiomis aplinkybėmis, turėjo daugiau motyvų ieškoti naujo darbo, nei skaudinti sau galvas dėl išeivių problemų.Tiesa, TMID, kaip pastebi ekspertai, buvo daugiausia įsigilinęs į lietuvių bendruomenių Lenkijoje ar buvusioje SSRS reikalus, ten vykdė nepigiai kainavusias statybas.
B. Nainys „Balsas.lt savaitei“ sakė, kad situacija buvo absurdiška ir anksčiau, o reforma nieko nepagerino.
„Ta įstaiga (TMID – aut. past.) nieko nereiškė nei Čikagos, nei kitur už Atlanto gyvenantiems lietuviams. Ypač niekaip negalėjau suvokti prasmės, lietuvišką išeiviją suplakant su tautinėmis mažumomis Lietuvoje, tačiau kas dabar padaryta, mano nuomone, irgi gryna nesąmonė“, − stebėjosi jis.
„Pirmiausia bėda ta: išeivija yra organizuota i Pasaulio Lietuvių Bendruomenę (PLB) ir Lietuva su išeivija bendrauti bei bendradarbiauti turėtų tik per jos vadovybę - valdybą, atstovybę Vilniuje Deja, Lietuvos valdžios taip nedarė, nedaro ir nenori daryti. Išeiviją nori valdyti tiesiogiai per savo įstaigas. Pirmiausia ilgokai buvo bandyta per tikrą nesusipratimą - TMID. Argi ne nesąmonė suplakti Lietuvos tautines (kitataučių) mažumas su lietuviais išeivijoje?“, - tęsė B. Nainys.
Nors TMID, pasak B. Nainio, buvo nevykęs eksperimentas, tačiau dabar esą padaryta dar blogiau. „Išeiviją valdys kažin kokie, apie ją nieko nežinantys raštininkai, pasodinti kažkuriame užsienio reikalų ministerijos kampe, o lietuviškai mokys tokie pat raštininkai iš švietimo ministerijos.
Mano siūlymas buvo: jeigu jau tokios įstaigos reikia, tai ji turi būti sudaryta iš Lietuvos valdžios ir PLB atstovu, veiktu savarankiškai bendradarbiaudama su Lietuvos Seimu, pagal tam tikras taisykles, priklausomybę, su savo biudžetu“, - sakė jis.
„Pirmiausia - tik grynai lietuviškos šeimos, kurių abu partneriai lietuviai, namu kalba - tik lietuvių, vaikai auginami tik lietuviška tautine - valstybine dvasia, turi Lietuvos pilietybe ir nuolatini rysi palaiko su savo tauta ir valstybe - laiškais, tinklapiu, apsilankymais“, - pažymi išeivis.
Švietimas, pasak B. Nainio, nėra lietuvybės išlaikymo išeivijoje pagrindas. Jis gali būti tik didelė pagalba šeimai. „Pagrindas yra lietuviška šeima, kurios abu partneriai yra lietuviai, susipratę lietuviu tautos nariai, tik lietuvių kalba vartojantys namuose, tik lietuviškai kalbantys su vaikais, ir kiekviena proga auklėjantys juos lietuvių tautine, beje - ir valstybine, bet tik lietuvių, ne kokių nors piliečių, valstybe puoselėjančia, dvasia.
Situacija atrodo dar absurdiškesnė, matant, jog Vilniuje veikia Maskvos namai, o su Vakarų miestais, kuriuose lietuvių bendruomenės yra gerokai gausesnės, broliautis neskubama. Kol valdžia reformuoja išeivijos administravimą, kalba apie taupymą, kartoja užkeikimus apie grįžimą ir sako, kad išmokos vaikams yra lėšų švaistymas, tautoje gimė anekdotas: „Mamas remti reikia, nes jos dirba eksportui.“
TIK FAKTAI
2010 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3 mln. 329 tūkst. gyventojų − tai 20,9 tūkst. mažiau negu 2009-ųjų pradžioje.
Gimstamumas šalyje pernai didėjo − gimė 36,6 tūkst. kūdikių, t. y. 1,6 tūkst. daugiau nei 2008 metais. Mirtingumo rodikliai mažėjo − pernai mirė 42 tūkst. žmonių − 1,8 tūkst. mažiau nei užpernai.
Natūrali kaita 2009 metais buvo neigiama, nes mirė 5,4 tūkst. žmonių daugiau, nei gimė kūdikių.
Agentūra „Eurostat“, vertindama emigracijos, imigracijos ir gimstamumo tendencijas, prognozavo, kad 2060 metais Lietuvoje gyvens 2,5 mln. žmonių.
Oficialūs duomenys: kur, kiek ir kada išvyko gyvenimu tėvynėje nusivylusių lietuvių:
Į pražiotus krokodilo nasrus panašus grafikas rodo iki pat 2008 metų pabaigos nedidelį, bet nuolatinį tautiečių grįžimo į Lietuvą didėjimą:
