jonas motiejūnas

Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama pradeda susidurti su realybe užsienio politikoje. Ji labai paprasta – kiekviena valstybė turi savo nacionalinius interesus arba, kitaip tariant, B. Obamos idealizmas susiduria su skaudžia realybės siena. B. Obama tikriausiai yra pirmasis nuo Johno Kennedy laikų JAV prezidentas idealistas. Drįsčiau sakyti, galbūt net didesnis už jį. Tai pirmasis JAV vadovas, kuris Vakarų Europoje toks populiarus, kad net lenkia reitingus savo šalyje.

SSRS kariuomenė po gėdingo pralaimėjimo, prisidėjusio prie SSRS subyrėjimo, 1989-aisiais paliko Afganistaną. Dešimt metų trukęs karas baigėsi, bet tai nereiškia, kad Rusija šioje šalyje neturi jokių interesų. Visai nesvarbu, jog Rusija turi užtektinai savo vidaus bėdų, savo karų ir visokiausių konfliktų. JAV pralaimėjimas Afganistane prieštarautų valstybiniams Rusijos interesams ir tik paaštrintų problemas pačioje Rusijoje.

Irako, dirbtinai po Pirmojo pasaulinio karo britų ir prancūzų sukurtos ir 1932 m. tapusios nepriklausima valstybe, laukia ilgas ir sunkus kelias stabilumo link. Okupacija artėja į pabaigą: JAV kariuomenės išvedimas jau prasidėjo. Liepos pabaigoje amerikiečiai paliko visus Irako miestus. JAV kariuomenės veiksmai pagal susitarimą su Irako vyriausybe yra griežtai ribojami ir tik didelės nesėkmės atveju irakiečiai teikiasi kviesti į pagalbą Amerikos karius.

Irako, dirbtinai po Pirmojo pasaulinio karo britų ir prancūzų sukurtos ir 1932 m. tapusios nepriklausima valstybe, laukia ilgas ir sunkus kelias stabilumo link. Galbūt net dar ilgesnis, nei mano dauguma politikų ar politikos apžvalgininkų. Okupacija artėja į pabaigą: JAV kariuomenės išvedimas jau prasidėjo. Liepos pabaigoje amerikiečiai paliko visus Irako miestus.

Prieš metus vykęs karinis konfliktas šiandien atrodo kaip neabejotina Rusijos pergalė: suverenios Gruzijos teritorijoje jai pavyko įkurti du promaskvietiškus darinius – Pietų Osetiją ir Abchaziją. Rusijos tankai stovėjo apie 40 kilometrų nuo Tbilisio, o Gruzija faktiškai yra tarptautinės bendruomenės palikta Rusijos malonei. Karas ir visiška Gruzijos okupacija gali įvykti bet kada, kai tik to užsimanys Rusijos vadovai.

Trumpas atsakymas į klausimą, kokie yra Jungtinių Valstijų ir Izraelio nesutarimai, būtų toks: Palestinos problemos sprendimas. Tačiau ši problema turi tokias gilias istorines šaknis ir yra tokia sudėtinga, kad toks atsakymas nieko nepaaiškina. Kuo toliau, tuo labiau abi pusės save varo į kampą ir be trečiosios jėgos įsikišimo joks taikus sprendimas praktiškai neįmanomas. Demokratijos principų deklaravimas, kurį taip mėgo buvęs JAV prezidentas George‘ W. Bushas, irgi mažai ką padeda.

Europos Sąjungos Rytų partneryste siekiama artimesnių ryšių ir didesnės įtakos buvusiose sovietinėse respublikose – Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, Azerbaidžane bei Armėnijoje. Tolimesnės ar artimesnės, visos jos svarbios Europos Sąjungai. Taip pat nė viena jų neturi praktiškai jokios galimybės tapti ES narėmis.

Taikos ženklų Afganistane beveik nematyti, pažanga – tiek karinė, tiek politinė – labai lėta. Tačiau NATO ir Jungtinės Valstijos ieško naujų išeičių bei sprendimų. Lengviausias iš jų yra kariuomenės padidinimas: JAV faktiškai jau dvigubai padidino šį skaičių, lyginant su praėjusiais metais, bet rezultatų kol kas nematyti. JAV ir NATO tenka kovoti su partizaninius metodus taikančiais religiniais fanatikais, turinčiais bazes užsienyje – Pakistane.

Ar Rusija gali sau leisti dar vieną karą su Gruzija? Kremlius ne kartą nedviprasmiškai pareiškė norintis, kad Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pasitrauktų iš valdžios. Jį pašalinti jėga Rusija gali labai lengvai. Rusų tankai stovi apie 40 kilometrų nuo Tbilisio, todėl bet kada gali užimti Gruzijos sostinę bei kirsti svarbiausią šalies greitkelį, padalindami Gruziją į dvi dalis.

Artėja Čekijos Respublikos pirmininkavimo Europos Sąjungoje pabaiga. Tik dideli optimistai galėtų pavadinti jį sėkmingu. Atrodo, Čekijos politikai sugebėjo sukurti nestabilios, neprognozuojamos, euroskeptiškos ir gana prorusiškos valstybės įspūdį. Jau pati Čekijos pirmininkavimo pradžia buvo keistoka: Europos Komisijos pastate buvo atidengtas modernistinio čekų skulptoriaus Davido Černy plastinis kūrinys, vaizduojantys stereotipus, apibūdinančius kiekvieną ES valstybę.

Armėnijos ir Turkijos santykiuose jaučiamas atšilimas. Didelis žingsnis į priekį yra jau vien tai, kad abi pusės pagaliau pradeda kalbėti viena su kita. Praėjusią savaitę (balandžio 22-ąją) šių šalių atstovai paskelbė, kad jiems pavyko susitarti dėl būsimo plano, kaip normalizuoti tarpusavio santykius. Dokumentas paskelbtas Šveicarijoje, kuri tarpininkavo normalizuojant dviejų kaimynių santykius.

Padėtis Irake stabilizuojasi, bet senosios tautinės ir religinės problemos tebėra neišspręstos. Todėl per anksti manyti, kad taika neišvengiamai artėja, o JAV kariuomenės išvedimas reikš konflikto pabaigą. Padėties trapumą dar kartą priminė prieš savaitę per vieną dieną Bagdade nugriaudėję septyni bombų sprogimai. Per juos žuvo 37 žmonės ir daugiau kaip 140 buvo sužeista. Tokia yra statistika, kai rašomas šis straipsnis, bet padėtis gali pasikeisti į blogąją pusę bet kurią akimirką.

Padėtis Irake stabilizuojasi, bet senosios tautinės ir religinės problemos tebėra neišspręstos. Todėl per anksti manyti, kad taika neišvengiamai artėja, o JAV kariuomenės išvedimas reikš konflikto pabaigą. Padėties trapumą dar kartą priminė prieš savaitę per vieną dieną Bagdade nugriaudėję septyni bombų sprogimai. Per juos žuvo 37 žmonės ir daugiau kaip 140 buvo sužeista. Tokia yra statistika, kai rašomas šis straipsnis, bet padėtis gali pasikeisti į blogąją pusę bet kurią akimirką.

Šiuo metu daug kas klausia, ar pasikeis Vakarų ir islamo pasaulio santykiai, išrinkus Baracką Obamą JAV prezidentu. Sunku pasakyti. Visų pirma šis klausimas yra labai abstraktus: nėra nei vieningo Vakarų pasaulio, nei vieningo islamo pasaulio. Problemos kiekvienoje šalyje labai skirtingos. Šiame straipsnyje bus kalbama apie ES ir Jungtinių Valstijų iš vienos pusės ir Islamo pasaulio valstybių – daugiausiai Irano ir Afganistano – santykius.

Ukrainos ir Rusijos santykiai vėl įtempti. Jau įprasta, kad įtampą tarp šių valstybių paprastai sukelia arba energetinės problemos, arba Ukrainos siekiai tapti tokių Vakarų struktūrų kaip, sakykim, NATO ar Europos Sąjunga nare. Šįkart energetinės ir politinės problemos susipynė į vieną kamuolį. Neseniai Ukrainoje lankėsi ES delegacija, kurios vizito tikslas buvo energetinių klausimų ir dujų tranzito per Ukrainos teritoriją aptarimas. ES perka iš Rusijos apie ketvirtadalį suvartojamų dujų.

Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės paskelbimas bei Rusijos karinių bazių steigimas šiose Gruzijos teritorijos dalyse yra de facto penktadalio Gruzijos teritorijos okupacijos įtvirtinimas. Nepriklausomybę paskelbusias Abchaziją ir Pietų Osetiją kol kas pripažino tik pati Rusija ir Nikaragva. Net Baltarusija nedrįsta žengti šio žingsnio, kuris Kremliui būtų didelė moralinė parama.

Daugelis politikos komentatorių ir analitikų jau seniai tvirtino, kad ekonominis Rusijos klestėjimas, grindžiamas vien pajamomis, gautomis pardavus energetines žaliavas ir ginklus, baigsis. Kaip buvo sakyta, taip ir atsitiko. Naftos kainos neįtikėtinai greitai smuko. Rusija yra antroji pasaulyje naftos eksportuotoja po Saudo Arabijos. Didele dalimi abiejų valstybių bėda ta pati – vienpusis rėmimasis energetikos resursų eksportu.

Kol kas jokių nors kiek rimtesnių neramumų ar revoliucijų Rusijoje kol kas nėra. Ne todėl, kad šalis klestėtų ir visi būtų patenkinti gyvenimu. Toli gražu ne. Tylos regimybei susidaryti padeda ne viena, o keletas priežasčių. Visų pirma Rusijoje nėra rimtos opozicinės partijos, išskyrus komunistus ir galbūt vis mažiau įtakingus žirinovskininkus. Bet komunistams nuo 1917 metų pakako laiko savo idėjoms visiškai sukompromituoti.

Dažnai arabų šalys suvokiamos kaip nedalijamas vienetas. Didele dalimi tai buvo tiesa, kai arabus valdė Osmanų imperija, bet visiškai neatitinka XXI amžiaus realybės. Šiuo metu, jau seniai Osmanų imperijai subyrėjus ir Europai paradus kolonijas, arabų pasaulis susideda iš 25 valstybių, kuriose gyvena 325 milijonai žmonių.

Artimųjų Rytų problema tapo vienu „amžinųjų“ dabarties klausimų. Palestiniečių ir Izraelio piliečių žydų tarpusavio neapykanta tokia stipri, kad be įtakingos jėgos iš užsienio, kuri priverstų juos spręsti savo santykių problemas konstruktyviai, nieko gero net neverta tikėtis. Kaip rodo praėjusių penkiasdešimties metų istorija, jokios Jungtinių Tautų rezoliucijos, kad ir kokios griežtos ir kiek daug jų būtų, nepadeda. Izraelis jas dažniausiai ignoruoja.

Izraelis pergalės Gazos ruože vis tik nepasiekė. Palestiniečių ir izraeliečių santykių karinėmis priemonėmis nesureguliuosi. Susitarimas įmanomas, bet neatrodo, kad nors viena pusė nuoširdžiai norėtų tartis. Kol kas nesvyruojant pasirinktas tarpusavio susinaikinimas, o ne sugyvenimas, neapykanta, o ne derybų stalas. Abi pusės turi rėmėjus. Už palestiniečių nugaros stovi beveik visas arabų ir islamiškas pasaulis, už Izraelio – Jungtinės Amerikos Valstijos, dalinai - kelios kitos valstybės.

Izraelį iš dviejų pusių puola du nesutaikomi priešai. Ne valstybės, o organizacijos: Libane įsikūrusi „Hezbollah“ ir teritorijos prie Egipto sienos ruožą, vadinamąją Gazą, valdantis „Hamas“. Abi organizacijos nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti. Dar daugiau: abiejų ideologija yra griežtai antiizraelietiška. Derybos su jomis yra įmanomos tik Izraeliui atsisakius teisės egzistuoti. Aišku, kad tokiomis aplinkybėmis jokios derybos vykti negali ir nevyks.

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka žaidžia dvigubą žaidimą – siekia būti ir Rusijos, ir Vakarų Europos partneriu bei sąjungininku. Buvęs sovietinio kolektyvinio ūkio vadovas gerai žino, kad sočiausiai gyvena tas veršelis, kuris žinda dvi karves. Tačiau, atmetus ironiją, reikia pripažinti, kad A. Lukašenka yra geras politikas – ne tik Baltarusijos, bet ir didesnio regiono mastu.

Šiaurės Kaukazas kalbiniu, kultūriniu ir etnografiniu požiūriu yra labiausiai nevienalytis Rusijos Federacijos geografinis regionas. Jau šiuo metu jis kelia Rusijai daugybę problemų ir neabejotina, kad ateityje jų tik gausės. Svarbiausios šio Rusijos regiono respublikos yra Dagestanas, Čečėnija, Ingušija, Šiaurės Osetija, Karačiajų Čerkesija, Adygėja.

Kokie bus JAV santykiai su Rusija, Barackui Obamai tapus prezidentu? Tai labai painus klausimas. Istorija parodė, kad ne kartą Sovietų Sąjungai su dešiniaisiais respublikonais susitarti buvo lengviau negu su demokratais. Sakykim, respublikonas Richardas Nixsonas lengvai susitarė ir be jokių didesnių sentimentų pagerino santykius su komunistine Kinija.

Rusijos santykiai su Europos Sąjunga yra tokie komplikuoti, kad juos sunku būtų paaiškinti taikant kokią nors geopolitinę schemą. Visų pirma (ne tik dabartinei Rusijai) Europos Sąjunga yra mįslingas darinys – tai ne valstybė, bet ir ne valstybių federacija. Ir su šiuo visiškai nauju dariniu priverstas susidurti dažnai XIX amžiaus politinėmis kategorijomis mąstantis Rusijos politinis elitas. Abipusių santykių išvengti neįmanoma.

Požiūris į Rusiją pasaulyje yra labai įvairus. Rusija nebevaidina tokio vaidmens, kad pasaulį būtų galima skirstyti į jos draugus ir priešus. Tačiau Rusija ir toliau lieka regionine didžiąja valstybe, prieštaringai vertinama regione, kuriam ji daro įtaką. Pradžiai apsiribosime Europa ir buvusia Sovietų Sąjunga. Valstybės, kurios niekada tiesiogiai nesusidūrė su Rusija, ją dažniausiai vertina arba neutraliai, arba palankiai.

Kalnų Karabacho konfliktas – pirmasis rimtas tautų konfliktas buvusioje Sovietų Sąjungoje. Jis tęsiasi iki šiol ir atrodo, kad tokios padėties „įšaldymas“ daug kam naudingas kaip rankovėje slepiama korta, kurią galima, reikalui esant, ištraukti ir pakreipti žaidimą savo naudai. Pradžioje trumpai grįžkime atgal į istoriją ir prisiminkime, kaip viskas prasidėjo.

Kol kas nieko blogo neįvyko. Rusijos karinis tranzitas per Lietuvą vyksta be incidentų. Viliuosi, kad Lietuvos žvalgyba žino, kas ir kokiais kiekiais vežama per valstybės teritoriją. Tačiau sunku patikėti, jog tokios viltys 100 procentų atitiktų realybę. Galima svarstyti ir ginčytis be galo ir be krašto, bet kitos, nelabai mums draugiškos valstybės karinis tranzitas niekam neteikia džiaugsmo. Ypač kai ta valstybė yra visais požiūriais daug kartų už mus stipresnė ir nepalyginti didesnė.

Gilėjančios Šiaurės Kaukazo krizės padariniai gali būti nenuspėjami. Visų pirma Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimas gali turėti Rusijai labai nemalonių politinių, geopolitinių ir ekonominių pasekmių. Nesuprantama, kaip Kremlius užmiršo, kad Šiaurės Kaukaze, įeinančiame į Rusijos Federacijos sudėtį, gyvena daugybė tautų, kurios nėra patenkintos Rusijos valdymu ir norėtų daugiau savarankiškumo.

Jau tūkstantąjį kartą, balandžio 13-osios vakarą,  mūsų angelai sargai pasipuoš paradinėmis uniformomis ir pakils į Šv. Kotrynos bažnyčios sceną - programoje iš repertuaro auksinio aruodo jie nepakeičiami. Jie ne tik mus saugo - jie dar ir dainuoja. Savo kūrybinės veiklos kelią Vidaus reikalų ministerijos vyrų choras „SAKALAS“ pradėjo 1968 metais. Per 37-erius gyvavimo metus kolektyvas paruošė ir padovanojo klausytojams dešimtis chorinės muzikos kūrinių.