Artėja Čekijos Respublikos pirmininkavimo Europos Sąjungoje pabaiga. Tik dideli optimistai galėtų pavadinti jį sėkmingu. Atrodo, Čekijos politikai sugebėjo sukurti nestabilios, neprognozuojamos, euroskeptiškos ir gana prorusiškos valstybės įspūdį.
Jau pati Čekijos pirmininkavimo pradžia buvo keistoka: Europos Komisijos pastate buvo atidengtas modernistinio čekų skulptoriaus Davido Černy plastinis kūrinys, vaizduojantys stereotipus, apibūdinančius kiekvieną ES valstybę. Sakykim, Lietuva buvo pavaizduota kaip keli sovietinėmis vatinėmis apsirengę vyriškiai, besišlapinantys į Rusijos teritoriją. Kūrinys buvo pavadintas „Entropa“ ir sukėlė ne vienos valstybės, ypač Bulgarijos, protestus. Bulgarija buvo pavaizduota kaip turkų tualetas.
Tokia pradžia nieko gero nežadėjo. Tačiau Čekijai pavyko gana sėkmingai išspręsti dujų tiekimo krizę su Rusija.
Tačiau kuo sudėtingesnė darėsi Čekijos vidaus politinė padėtis, tuo jos pirminkavimas ES tapo chaotiškesnis.
Opoziciniai politikai, neatsižvelgdami į tai, jog Čekija pirmininkauja ES, jau bene ketvirtą kartą pasiekė, kad parlamente būtų balsuojama dėl nepasitikėjimo vyriausybe. Kovo 24 dieną socialdemokratų ir užkulisiuose veikiančio prezidento Vaclavo Klauso pastangomis Mireko Topolaneko dešinioji vyriausybė buvo atstatydinta. Šiuo metu šaliai vadovauja Jano Fischerio vadovaujama laikina vyriausybė, sudaryta iš vadinamųjų technokratų. Dėl jos ministrų kandidatūrų ilgai derėjosi svarbiausios politinės partijos. Rinkimai į Čekijos parlamentą vyks spalio mėnesį. Iki J. Fischerio paskyrimo M. Topolanekas buvo laikinasis premjeras, kuriuo šalies parlamentas nepasitikėjo.
Šį valdžios kaita įvyko įpusėjus Čekijos pirmininkavimui Europos Sąjungoje ir JAV prezidento Baracko Obamos vizito į Prahą išvakarėse. Taigi, susitikime su JAV Europos Sąjungai atstovavo „pusiau neįgalus“ Čekijos ministras pirmininkas ir euroskeptikas V. Klausas. Dar daugiau, M. Topolanekas prieš pat B. Obamai atvykstant į Prahą JAV vyriausybės pastangas atgaivinti ūkį pavadino „keliu, vedančiu į pragarą“. Tai viena priežasčių, kodėl per susitikimą buvo tiek mažai pasiekta, o B. Obama net nenorėjo artimų kontaktų su Čekijos politikais.
Kitas Europos Sąjungos vadovų susitikimas, skirtas vadinamajai Rytų partnerystei, irgi neatnešė didesnių rezultatų. Įtakingų šalių, sakykim, Didžiosios Britanijos, vadovai į jį net neatvyko. Beje, į V. Klauso surengtą priėmimą atvyko tik nedidelė dalis susitikime dalyvavusių politikų. Kiti „neturėjo laiko“ arba turėjo svarbesnių reikalų nei vakarienė su Čekijos prezidentu. Dar viena detalė: daug kas galėjo neatvykti į vakarienę su V. Klausu ir dėl to, kad jis yra vienas iš nedaugelio pasaulio politikų, neigiančių visuotinį atšilimą. ES politika šioje srityje visiškai skiriasi nuo V. Klauso supratimo.
ES ir Rusijos vadovų susitikimas Chabarovske taip pat neatnešė persilaužimo Maskvos ir Briuselio santykiuose, bet davė V. Klausui progą pademonstruoti savo rusofiliškus jausmus. Susitikime skandalų nebuvo, bet ir pergalių Čekijos vadovaujama ES taip pat nepasiekė.
Tačiau tarptautinių skandalų stoka skųstis nereikėtų.
Skandalą sukėlė V. Klauso interviu čekų laikraščiui „Lidove Noviny“, kuriame jis iš esmės pareiškė, kad Rusija jokios grėsmės nebekelia. Tai nestebina Čekijos politikų, kurie yra pripratę prie V. Klauso prorusiškų nuostatų. Beje, dauguma šalies piliečių prorusiškų V. Klauso pažiūrų neremia. Čekai iki šiol niekaip negali užmiršti ir atleisti 1968 metų intervencijos. Tačiau interviu sukėlė protestus Lietuvoje ir Estijoje, kurios, būdamos arčiau Rusijos, stipriau jaučia galimą grėsmę.
Ir dar vienas Čekijos politikos kuriozas: jos parlamentas ratifikavo Lisabonos sutartį, bet šalies, pirmininkaujančios ES, vadovas – V. Klausas – atsisako ją pasirašyti.
Birželio pabaigoje pirmininkavimą Europos Sąjungoje iš Čekijos perima Švedija. Galima ramiau atsidusti ir sakyti, kad, nors Čekija labai daug ir nenuveikė, nebent tik pati pakenkė savo autoritetui, nieko tragiško neatsitiko.
Tačiau chaotiškas Čekijos pirmininkavimas yra ne vien politinis cirkas Prahoje. Be abejonės, senosios ES narės su įtarimu žvelgs į galimą kitų buvusių socialistinių šalių vadovavimą Europos Sąjungai. Šia prasme intrigos Prahoje smogė ir Lenkijai, ir Vengrijai, ir Lietuvai bei kitoms naujosioms narėms. Tačiau per daug pervertinti Čekijos nesėkmės taip pat nereikėtų.
Ne taip seniai ES pirmininkavo Slovėnija, taip pat naujoji Sąjungos narė bei buvusios socialistinės Jugoslavijos respublika. Jos prezidentavimo metu jokių kuriozų nebuvo. Vargu ar jų būtų ir pirmininkaujant Lietuvai, Latvijai ar Vengrijai.
Be to, reikėtų neužmiršti, kad Čekija yra viena labiausiai euroskeptiškų naujųjų Sąjungos narių.
Jonas Motiejūnas
