Europos Sąjungos Rytų partneryste siekiama artimesnių ryšių ir didesnės įtakos buvusiose sovietinėse respublikose – Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, Azerbaidžane bei Armėnijoje. Tolimesnės ar artimesnės, visos jos svarbios Europos Sąjungai. Taip pat nė viena jų neturi praktiškai jokios galimybės tapti ES narėmis.
Rytų partnerystė reiškia, kad šešios valstybės gaus palankius laisvos prekybos su ES susitarimus, bus palengvintas vizų išdavimas, teikiama teisinė pagalba siekiant, kad jų įstatymai labiau atitiktų ES normas ir pan. Praktiškai ši partnerystė reikš lėtą integraciją su ES.
Maskva, be abejonės, mano, kad ši iniciatyva nukreipta prieš Rusiją. Atvirai sakant, ja iš tiesų siekiama sumažinti Rusijos įtaką regione, nors ES apie tai tiesiai nekalba ir nekalbės.
Visas šias šešias valstybes Rusija laiko neginčijamai esančiomis savo įtakos sferoje, tačiau jų santykiai su Maskva yra labai skirtingi. Sakykim, Rusijos santykiai su Baltarusija, Azerbaidžanu ir Armėnija yra gana geri. Nors A. Lukašenka ir žaidžia dvigubą žaidimą su ES ir Rusija, vis vien jis V. Putinui artimesnis nei J. M. Barrosui.
Tačiau Rusijos santykiai su Gruzija ir toliau balansuoja ant karinio konflikto ribos. Nepaisant ES protestų, Rusija faktiškai padalijo Gruziją pripažindama Abchaziją ir Pietų Osetiją nepriklausomomis. Tačiau, kaip rodo Rytų partnerystės idėja (kol kas tai labiau idėja), Europos Sąjunga, bent jau teoriškai, neketina ateityje būti pasyvi. Gali kilti kitų panašių konfliktų. Sakykim, kad ir Ukraina. Jos politika taip pat nėra vienaprasmė. Nors kol kas prezidentas Viktoras Juščenka ir užima provakarietišką poziciją, neaišku, kaip keisis – jeigu keisis – Ukrainos nuostatos po prezidento rinkimų. Šiuo metu V. Juščenkos galimybės juos laimėti yra lygios nuliui. Todėl didele dalimi nuo ES politikos bei praktinių žingsnių priklauso, kuria kryptimi pasuks Kijevas. Taip pat ir nuo to, ką darys Kremlius.
Kita vertus, Europos Sąjungoje taip pat maža vienybės. Rytų partnerystę pasiūlė Lenkija ir Švedija. Prancūzija sumanymą vertina labai skeptiškai. Paryžius bandė prastumti vadinamąją Viduržemio jūros šalių partnerystę, tačiau iniciatyva prarado pagreitį Izraeliui pradėjus Gazos ruožo puolimą.
Vis dėlto Rytų partnerystės projektas, remiamas Vidurio ir Rytų Europos šalių – naujųjų ES narių, turi rimtą politinį ir ekonominį pagrindą, kuris galų gale yra naudingas visoms ES valstybėms.
Rytų partnerystei svarbų vaidmenį skyrė pirmąją šių metų pusę ES pirmininkavusi Čekija. Čekų politikų nuomone, metų pradžioje kilusi Rusijos dujų tiekimo tranzitu per Ukrainos teritoriją krizė parodė, kokie svarbūs Europos Sąjungai yra geri santykiai su Rytų kaimynais ir kaip jų politinis stabilumas tiesiogiai liečia ES. Čekija pareiškė, kad Rytų partnerystė yra prioritetinė jos prezidentavimo ES kryptis. Šią nuostatą ji pakartojo dar kartą balandžio mėnesį, prasidėjus porinkiminiams neramumams ES kaimynėje Moldovoje.
ES užmojai erzina Kremliaus politikus, kurie bijo, jog Rusija praras karinę, politinę ir ekonominę įtaką regione. Rusija labai nenorėtų, kad prie jos sienų ES sukurtų kažką panašaus į „sanitarinį kordoną“. Beje, tai labai primena SSRS iki Antrojo pasaulinio karo vykdytą politiką.
Maskva savo poziciją Rytų partnerystės klausimu aiškiai pateikė gegužės mėnesį vykusiame ES ir Rusijos vadovų susitikime Chabarovske. Nekilo jokių abejonių, kad Rusija tikrai laiko buvusias sovietines respublikas savo vasalais ir nenori jose jokių „svetimų“ įtakų. Susitikime dalyvavęs Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas sakė, jog ES darė viską, kad įtikintų Maskvą, jog Rytų partneryste siekiama pozityvių tikslų, jog sumanymas nėra nukreiptas prieš Rusiją. Tačiau įtikinti Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo nepavyko.
Jis labai aiškiai išreiškė savo nepasitenkinimą naująja ES iniciatyva. D. Medvedevas sakė niekaip nesuprantantis, kam ES tokia iniciatyva iš viso reikalinga, ir nuogąstaudamas reiškė įsitikinimą, kad ji nukreipta prieš Rusiją:„Atvirai kalbant, mane stebina tai, jog kai kurios [ES] valstybės tikisi nukreipti šią partnerystę prieš Rusiją“. Ne paslaptis, jog D. Medvedevas, kalbėdamas apie kai „kurias valstybes“, turėjo galvoje naująsias Sąjungos nares, kurios ne taip seniai dar buvo arba okupuotos Sovietų Sąjungos, arba jos satelitės.
„Blogosios“ – tai Baltijos šalys bei Rytų Europos valstybės, labiausiai jaučiančios Rusijos grėsmę ir labiausiai priklausomos nuo Rusijos energijos šaltinių tiekimų.
Chabarovsko susitikime D. Medvedevas pasiūlė ES kitą kelią – „naujos saugumo architektūros“ kūrimą. Ši „architektūra“ turėtų pakeisti NATO ir kitas „pasenusias“ struktūras. Tada esą nebebūtų reikalingos ir jokios partnerystės iniciatyvos. Be abejonės, nei ES, nei NATO šio siūlymo rimtai nesvarsto. Tikrai nemanau, jog jį rimtai vertina ir pati Rusija.
Kol kas Rytų partnerystės likimas neaiškus.
Reikia tikėtis, kad klausimas nedings iš Europos Sąjungos darbotvarkės, juolab kad dabar joje pirmininkauja šią iniciatyvą remianti Švedija. Tačiau realus jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek ES skirs projektui pinigų bei energijos.
Šiuo metu, esant ekonominei krizei, vargu ar tam atsiras daug lėšų, bet jeigu Rytų partnerystės iniciatyva žlugs, Europos Sąjungai gali tekti už tai labai brangiai mokėti ateityje. Galimybių partnerystei šiuo metu, Rusijai esant palyginti silpnai, tikrai yra, bet neaišku, kiek ilgai jos išliks.
Jonas Motiejūnas
