Požiūris į Rusiją pasaulyje yra labai įvairus. Rusija nebevaidina tokio vaidmens, kad pasaulį būtų galima skirstyti į jos draugus ir priešus.
Tačiau Rusija ir toliau lieka regionine didžiąja valstybe, prieštaringai vertinama regione, kuriam ji daro įtaką. Pradžiai apsiribosime Europa ir buvusia Sovietų Sąjunga.
Valstybės, kurios niekada tiesiogiai nesusidūrė su Rusija, ją dažniausiai vertina arba neutraliai, arba palankiai. Tokių valstybių nėra daug, nes šaltojo karo metais Sovietų Sąjungai, arba, kaip tada dažnai buvo sakoma, Rusijai, rūpėjo viskas, kas vyksta kiekviename pasaulio kampelyje. Šiuo požiūriu Rusija nesiskyrė nuo savo didžiausios tų laikų priešininkės – Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau ši praeitis tolesniuose pasaulio regionuose greitai pasimiršo.
Rusija nėra Sovietų Sąjunga. Taip, ji turi senstančią branduolinę ginkluotę ir didžiulius gamtos išteklius. Tačiau to nepakanka. Nė viena valstybė (išskyrus Norvegiją), kurios jėga remiasi vien gamtos ištekliais, nepasiekia nei savo pačios visuotinio suklestėjimo, nei juolab didžiosios valstybės statuso.
Rusijos politikai, o šiuo metu valdžioje praktiškai yra iš sovietinio KGB gimusi grupuotė, įsitikinę, kad Rusija YRA didžioji valstybė arba bent jau gali tokį statusą susigrąžinti. Tai kelia kaimynams nerimą, ir tam yra pagrindo.
Prieš porą metų buvo nutrauktas dujų tiekimas Ukrainai, sustabdytas žaliavos tiekimas „Mažeikių naftai“, praėjusią vasarą karine jėga parodyta, kad galima nebaudžiamai suskaldyti kaimyninę valstybę ir faktiškai prisijungti penktadalį Gruzijos, neseniai surengtas sėkminga interneto ataka prieš Estiją. Lenkijai ir Čekijai grasinama karine jėga, jeigu šios šalys įsileis amerikiečių priešraketinės gynybos sistemos bazes.
Be jokios abejonės, šios valstybės su baime ir nepasitikėjimu žiūri į rytinę kaimynę. Joms visai nesuprantama, kaip JAV prezidentas George‘as Bushas galėjo „pažvelgti Putinui į akis ir ten išvysti sielą“. Tačiau neteisinga būtų sakyti, kad tai yra mažųjų valstybių požiūris: tai yra kaimyninių valstybių požiūris. Valstybių, kurios ne kartą buvo Rusijos okupuotos, turi nuoskaudų ir baiminasi, kad istorija gali pasikartoti.
Lenkijos niekaip nepriskirsi mažųjų valstybių kategorijai, bet kartu su Lietuva ji yra viena didžiausių Rusijos oponenčių Europos Sąjungoje. Daug lemia istorija. Lietuvos valstybė nuo pat savo susikūrimo kovojo su Rusija. Su Rusija kariavo ir bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė. Tie karai baigėsi Abiejų Tautų Respublikos padalijimais, dar neužmirštos ir XX amžiuje patirtos skriaudos. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad XVI amžiaus lietuviai ar lenkai kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę nuo Rusijos. Mūsų valdovai buvo ne mažesni agresoriai kaip kaimyninių šalių imperatoriai ar karaliai. Tačiau vis dėlto manau, kad tas istorinis antagonizmas išlieka, kai kada įgaudamas paranojiškų kompleksų formą.
Kartais užtenka nedidelės skriaudos, ir požiūris į kaimyną pasikeičia ilgiems metams. Geriausias pavyzdys – Čekija, kur ne tik Rusija, bet ir rusai nėra labai mėgstami. Kodėl? XX amžiaus pradžioje Rusija Čekijoje buvo laikoma stipriausia slavų valstybe ir, kaip rodo to meto spauda ir literatūra, nuoširdžiai mylima ir gerbiama. Kas atsitiko? Atsakymas labai paprastas: čekai iki šiol negali atleisti 1968-ųjų okupacijos, nors, palyginti su ta politika, kurią Maskva vykdė Lietuvoje, 1968 metų įvykiai Čekoslovakijoje nėra jau tokie tragiški – jie nesibaigė šimtų tūkstančių žmonių mirtimi, trėmimais į Sibirą, nacionalinės kultūros ir savimonės sunaikinimu.
Trumpai tariant, kaimyninių, šiuo atveju buvusių socialistinės stovyklos šalių, nesvarbu, ar jos būtų mažos, ar didelės, požiūris į Rusiją yra atsargus. Šiame regione jos veiksmai vertinami prisimenant neseną praeitį. Tačiau būtent šios šalys geriausiai supranta Rusiją. Jų politika Rusijos atžvilgiu yra kur kas labiau realistinė nei valstybių, turinčių gana miglotą supratimą. Atrodytų, smulkmena, bet dar iki šiol nemažai buvusių socialistinių šalių, ypač buvusios SSRS, gyventojų moka rusų kalbą. Kitas dalykas: dažnai žmonėms, gyvenantiems, sakykim, Samaroje ir Rygoje, susišnekėti lengviau, nes jų psichologija ta pati – sovietinė.
Buvusių socialistinių Europos šalių, tarp jų ir sovietinių Baltijos respublikų, priėmimas į Europos Sąjungą stipriai pakeitė ES politiką Rusijos atžvilgiu. Manyčiau, į gerąją pusę, nes vis dėlto Vengrijos, Lenkijos ar Čekijos santykių su Rusija patirtis yra kitokia nei Prancūzijos ar Švedijos. Kai kurie Vidurio Europos valstybių veiksmai, sakykim, beveik besąlygiška parama Gruzijai, Vokietijoje ar Italijoje sunkiai suprantami, bet istorinė patirtis Lietuvai ar Latvijai primena, kad tam tikromis aplinkybėmis jų padėtis gali tapti gana neapibrėžta. Plėtra į rytus padarė ES politiką Rusijos atžvilgiu labiau subalansuotą ir privertė Vakarus rimčiau susimąstyti priimant sprendimus. Europos Sąjungos susitarimus su Rusija jau kelis kartus vetavo Lenkija ir Lietuva.
Tiek apie „mažųjų“ ir „didžiųjų“ požiūrio į Rusiją skirtumus.
Tikrai didžiųjų valstybių – JAV, Kinijos, Indijos – požiūrį labiau lemia realūs valstybių interesai, o ne praeities skriaudos ar dvasinė ir energetinė priklausomybė. Skirtingai nei Vokietija ar Lenkija, Jungtinės Valstijos gali apsieiti be Rusijos energetinių resursų, nors visada rems Amerikos naftos kompanijų interesus Rusijoje. Tas pats tinka ir Kinijai. Kaip tik dėl šios priežasties – kai nebėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, – šios valstybės ir yra didžiosios. Praeityje tokia buvo Didžioji Britanija.
Jonas Motiejūnas
