Gilėjančios Šiaurės Kaukazo krizės padariniai gali būti nenuspėjami.
Visų pirma Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimas gali turėti Rusijai labai nemalonių politinių, geopolitinių ir ekonominių pasekmių.
Nesuprantama, kaip Kremlius užmiršo, kad Šiaurės Kaukaze, įeinančiame į Rusijos Federacijos sudėtį, gyvena daugybė tautų, kurios nėra patenkintos Rusijos valdymu ir norėtų daugiau savarankiškumo. Nebūkime naivūs – neseniai pripažintos savarankiškomis Pietų Osetija ir Abchazija anksčiau ar vėliau bus Rusijos aneksuotos. Kaip tada bus su Osetija? Ar ir toliau egzistuos dvi Osetijos – Šiaurės ir Pietų, ar bus viena Osetija? Ko tas naujas teritorinis darinys sieks ateityje?
Šiaurės Kaukazas yra Rusijai lyg parako statinė. Teiginys banalus, bet teisingas. Jam paremti verta prisiminti ne tik iki šiol trunkantį karą Čečėnijoje, bet ir Rusijos imperijos kovas su Kaukazo kalniečiais, kurias vaizdingai aprašė XIX amžiaus Rusijos rašytojai ir poetai.
Beje, dabartinis Kaukazas, kur gyvena daugybė save gerbiančių tautų ir tautelių, skiriasi nuo carinio jau vien tuo, kad buvo pervarytas per sovietinę prievartos ir sovietizacijos sistemą. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Rusijos Šiaurės Kaukaze atsirado dar vienas grėsmingas faktorius – stipriai didėjanti radikalaus islamo įtaka. Iki tol regione, sakykim, Čečėnijoje, buvo labai populiarus sufizmas. Bet jis nuslopo, nes tikinčiųjų radikalumui didelę įtaką turėjo brutalūs Rusijos kariuomenės ir jos parankinių veiksmai Čečėnijoje. Tikėtina, kad jei V. Putinas savo valdymo pradžioje nebūtų paskelbęs Čečėnijos sutramdymo vienu svarbiausių savo politikos tikslų, padėtis šiuo metu tikrai būtų ramesnė.
Beje, V. Putino „integracinės“ politikos rezultatai apverktini, nes šiandien Čečėniją valdo Kadyrovų klanas, tai yra čečėnai, o Rusijos įtaka nėra tokia didelė, kaip gali atrodyti žvelgiant paviršutiniškai. Kokie bus Ramzano Kadyrovo siekiai ateityje, niekas nežino, bet mažai kas abejoja, kad šiuo metu jis pajėgus išsilaikyti ir be didesnės Maskvos paramos.
Dabartinis Rusijos valdomas Šiaurės Kaukazas yra korupcijoje, skurde, prievartoje ir islamiškame radikalizme paskendęs regionas.
Daugumos jo respublikų ir autonominių sričių problemos yra labai panašios. Ingušijoje jaunimo nedarbas siekia 93 procentus, o tai islamo radikalams puiki dirva verbuoti savo sekėjus ir didėti nusikalstamumui (ingušai didele sėkme laiko galimybę susirasti nuolatinį darbą, už kurį mokama 90 dolerių per mėnesį). Dagestane apie 70 procentų žmonių iki 30-ies metų neturi darbo. Į Čečėniją Rusija sukišo milijardus dolerių atstatyti savo pačios kariuomenės sugriautiems miestams, ypač sostinei Groznui, kuriame puikuojasi nauji daugiabučiai namai, ką tik pastatyta didelė mečetė.
Net didžiulės pajamos, gaunamos už naftą bei dujas, neleidžia Rusijai paversti viso Šiaurės Kaukazo vieta, kurioje gyvenimas yra pakenčiamas, ir sustabdyti antirusiškų, islamiškų nuotaikų plitimą. Tačiau didėjant islamo radikalizmui Rusija negali sau leisti ir toliau ignoruoti rimtų regiono problemų. Rusijos šaltinių duomenimis, nuo 2005-ųjų Šiaurės Kaukaze dėl religinės nesantaikos kilusiose kovose žuvo daugiau kaip 1100 žmonių, per 2300 buvo sužeista.
Tokia padėtis daro pietinį Rusijos valstybės pakraštį ypač pažeidžiamą, nestabilų ir pavojingą.
Rusijos politikai daug kalba apie islamo grėsmę. Ji rusams – kiek kitokia nei vakariečiams. Grėsmę jiems kelia demografinės tendencijos: didėjantis islamą išpažįstančių Rusijos Federacijos tautų gyventojų skaičius ir nuolat mažėjantis rusų tautybės žmonių skaičius. Panaši padėtis yra ir kai kuriose Europos valstybėse, bet jokiu būdu ne tokio lygio.
Rusams kariuomenė yra nacionalinis simbolis ir Rusijos valstybingumo bei didėjančių ambicijų garantas. Tačiau slavų karių skaičius metai po metų mažėja, o jų vietą užima jauni musulmonai, dažniausiai iš Rusijos valdomo Šiaurės Kaukazo ir kitų musulmoniškų regionų, sakykim, Tatarstano.
Pažvelkime į statistiką. 2005 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenys rodo, kad apie 10 procentų Rusijos gyventojų sudaro musulmonai, o tai reiškia, kad Rusijoje jų gyvena 14,5 milijono. Daug jų gyvena Šiaurės Kaukaze. Tačiau Pravoslavų bažnyčia, faktiškai esanti valstybės dalimi, skambina pavojaus varpais ir tvirtina, kad šiandien musulmonų Rusijoje yra apie 23 milijonus, o didelė jų dalis yra pabėgėliai iš buvusių sovietinių musulmoniškų respublikų. Jeigu šis didesnis skaičius teisingas, jau šiuo metu musulmonai Rusijos Federacijoje sudaro 16 procentų gyventojų.
Rusijos politologų ir politikų nuomone, šie skaičiai kelia didžiulį nerimą. Etninių rusų skaičius kiekvienais metais mažėja – ir dėl mažo gimstamumo, ir dėl trumpėjančios gyvenimo trukmės. Pavyzdžiui, Dagestane vietinių gyventojų gimstamumas yra apie 70 procentų didesnis nei rusų. Kai kurių autorių duomenimis, vidutinė dagestaniečių gyvenimo trukmė yra 68, rusų – 58 metai. O radikalūs rusų demografai teigia, kad po 40 metų musulmonai šalyje sudarys daugumą.
Galimi demografiniai pokyčiai kelia didelį Rusijos kariškių susirūpinimą. Šiuo metu yra aiški tendencija, rodanti, kad slavų skaičius Rusijos kariuomenėje kasmet mažėja. Rusai vengia tarnybos kariuomenėje: gyvenimo sąlygos joje ir nežmoniškas elgesys su jaunais kareiviais privedė prie to, kad rusų dvigubai daugiau nei musulmonų vienaip ar kitaip išsisuka nuo karinės tarnybos. Todėl Rusijos kariuomenė vis labiau remiasi kontraktus sudarančiais kariškiais nei šauktiniais. Tačiau kontraktai labiau vilioja ne rusus, o neturtingą musulmonų jaunimą. Tokiuose Šiaurės Kaukazo regionuose kaip Ingušija, Dagestanas ir Kabarda-Balkarija, palyginti su Rusija, norą tarnauti pagal kontraktą pareiškė tris kartus daugiau jaunuolių. Kito darbo jie paprasčiausiai negali rasti. Nors jaunimo iš Šiaurės Kaukazo išsilavinimo lygis ir žemesnis negu rusų, fiziškai jie yra daug geriau pasirengę karinei tarnybai nei slavai. Kartais rusai kariškiai atsisako sudaryti kontraktus vien dėl to, kad nemaža dalis savanorių yra Šiaurės Kaukazo musulmonai. Tačiau toks ignoravimas tendencijos iš esmės nekeičia.
2007 metais Rusijos gynybos ministerijos laikraštis „Krasnaja zvezda“ paskelbė, kad musulmonai sudaro 15 procentų kariuomenės personalo. Dar daugiau musulmonų tarnauja Vidaus reikalų ministerijos kariniuose daliniuose. Šioms tendencijoms nesilpnėjant – o neatrodo, kad kas nors keistųsi, – yra tik laiko klausimas, kada musulmonai sudarys Rusijos kariuomenės didžiumą. Kas tada bus ir ką šis poslinkis reikš Rusijos valstybei? Šis klausimas ypač aštrus žinant, kad Šiaurės Kaukaze vis labiau įsigali radikalusis islamas.
Beje, dar viena „maža“ detalė: Šiaurės Kaukazo regionas turtingas gamtos išteklių. Pavyzdžiui, Čečėnija – naftos...
Jonas Motiejūnas
