Izraelis pergalės Gazos ruože vis tik nepasiekė. Palestiniečių ir izraeliečių santykių karinėmis priemonėmis nesureguliuosi. Susitarimas įmanomas, bet neatrodo, kad nors viena pusė nuoširdžiai norėtų tartis.
Kol kas nesvyruojant pasirinktas tarpusavio susinaikinimas, o ne sugyvenimas, neapykanta, o ne derybų stalas.
Abi pusės turi rėmėjus. Už palestiniečių nugaros stovi beveik visas arabų ir islamiškas pasaulis, už Izraelio – Jungtinės Amerikos Valstijos, dalinai - kelios kitos valstybės.
Karinis konfliktas prasidėjo gruodžio 27 dieną Izraelio oro atakomis.
Prieš tai „Hamas“ (Islamo pasipriešinimo judėjimas) paskelbė, kad nebeatnaujins 2008 metų birželio mėnesį paskelbto ugnies nutraukimo.
Tai tapo pretekstu priešrinkiminėje kovoje ir kaltinimais korupcija paskendusiai Izraelio valdžiai pradėti karą ir parodyti rinkėjams, kad dabartinė valdančioji „Kadima“ partija yra pajėgi užtikrinti šalies saugumą. Tas sugebėjimas buvo diskredituotas jau 2006 metais, iki tol pralaimėjimo nepatyrusiai Izraelio armijai nepasiekus pergalės prieš Libano šiitų „Hezbollah“ grupuotę. Vargu ar Izraelio kariuomenės veiksmai Gazoje smukusį šalies karinį autoritetą padidino. Nors „Hamas“ ir nebeapšaudo Izraelio raketomis, bet Izraelio kariuomenė lemiamos pergalės nepasiekė. Tačiau beveik visi bent kiek svarbesni objektai, taip pat „Hamas“ karinė infrastruktūra, Gazoje buvo sumalti į miltus. Be abejo, tik laiko klausimas, kada „Hamas“ juos atstatys.
Neabejotinas rezultatas bus tas, kad palestiniečiai taps dar radikalesni, o taika dar sunkiau pasiekiama.
Šiuo metu pasiektos paliaubos, bet ar ilgam?
Sausio 22 dieną Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas Sideroto miesto, esančio netoli Gazos ruožo, gyventojams pareiškė: „Gyvename netikrumo laikotarpiu. Gyvename regione, kuriame mus supa kaimynai, kurių elgesys yra nenuspėjamas.“ Jis sakė, kad džiaugiantis paliaubomis nereikėtų pamiršti, jog jos gali bet kada baigtis ir įvykiai pasisukti nenuspėjama, negera linkme.
E. Olmertas visiškai teisus ir jis pasakė daugiau, nei norėjo. Izraelio valstybę sukurti pavyko, bet žydai joje niekada nesijautė saugūs. Vargu ar saugumo jausmas atsiras be radikalių politinių sprendimų ir nuolaidų kaimynams, pirmiausia - palestiniečiams. Karinė jėga Izraeliui taikos ir ramybės neatnešė, nors šalis ir turi vienas geriausių pasaulyje kariuomenę ir žvalgybą.
Pažvelkime į Gazos konflikto istoriją ir Izraelio siekius atidžiau.
Pradžioje žiupsnelis istorijos.
Po Antrojo pasaulinio karo Tautų Lyga suteikė Britanijai teisę administruoti Gazos ruožą kartu su kitomis palestiniečių gyvenamomis teritorijomis. 1948 metais, Izraeliui paskelbus nepriklausomybę, Egiptas užėmė Gazos ruožą, o 1967 metais jį užkariavo Izraelis. Gazos ruožas Viduržemio jūros pakrante driekiasi 40 kilometrų ir yra nuo 6 iki 12 kilometrų pločio.
Gazoje Izraelis apgyvendino apie aštuonis tūkstančius žydų, bet jie paskendo palestiniečių jūroje. Valdyti Gazą tapo neįmanoma. 2005 metais tuometis premjeras Arielis Sharonas, laikytas „vanagu“ – toks, beje, jis ir buvo, – nusprendė pasitraukti iš Gazos. Joje gyvena apie pusantro milijono žmonių. Tris ketvirtadalius jų Jungtinės Tautos užregistravo kaip pabėgėlius iš kitų buvusios Palestinos britų administruotų teritorijų.
Izraeliui palikus Gazos ruožą, valdžią jame perėmė Palestinos vadovybė, vadovaujama prezidento Mahmoudo Abbaso. M. Abbasas atstovauja nacionalistinei, bet nuosaikesnei palestiniečių „Fatah“ partijai, kurios ilgamečiu vadovu buvo Yassiras Arafatas. „Fatah“, skirtingai nei „Hamas“, mano, kad susitarimas su Izraeliu ir dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos – sukūrimas yra įmanomas. „Hamas“ reikalauja, kad Izraelis grįžtų į 1967 metų sienas, ir nenori nė girdėti apie Izraelio egzistavimą. „Hamas“ pateisina raketų smūgius Izraeliui, laikydamas juos teisėtu pasipriešinimu. Raketų smūgiai, teigia „Hamas“, yra teisėtas pasipriešinimas ir atsakas į Izraelio įvestą Gazos blokadą.
2006 metų Palestinos parlamento rinkimus laimėjo „Hamas“. Jis kartu su „Fatah“ suformavo Vienybės vyriausybę Gazoje ir Vakarų Krante. Tačiau vyriausybei susitarti ir dirbti kartu nepavyko. Prezidentas M. Abbasas kabinetą paleido. Atsakydamas į tai „Hamas“ jėga užėmė valdžią Gazos ruože, išstumdamas „Fatah“, kuri šiuo metu kontroliuoja tik Vakarų Krantą.
Nuo 2001 metų „Hamas“, kurį daugelis Vakarų valstybių laiko teroristine organizacija, paleido į Izraelį apie 8600 raketų. Po to, kai Izraelis pasitraukė iš Gazos 2005 metais, – dar beveik 6000. Tai daugiausia palestiniečių savo gamybos raketos. Jos pasiekia taikinius už dešimties kilometrų. Tačiau pastaruoju metu „Hamas“ pradėjo naudoti ir rusiškas raketas „Grad“, kurios nuskrieja apie 40 kilometrų. Ginkluotę palestiniečiai atsigabendavo požeminiais tuneliais iš Egipto. Tuneliai buvo vieni svarbiausių Izraelio kariuomenės taikinių. Nuo palestiniečių raketų per visą laiką žuvo 28 izraeliečiai. Palyginimui: per 22 Izraelio puolimo dienas žuvo apie 1300 palestiniečių. Jokia valstybė vis dėlto netoleruotų tokių kaip „Hamas“ veiksmų.
Tačiau ar Gazoje nesikartoja Libano scenarijus, kai Izraelio kariuomenei nepavyko sutriuškinti „Hezbollah“, bet tik pakelti jos autoritetą?
Atrodo, kad „Hamas“, savo kailiu patyręs Izraelio kariuomenės galią, vis dėlto nebuvo sutriuškintas.
Izraeliui būtų geriau, jei į valdžią grįžtų M. Abbaso „Fatah“, bet tai neatrodo realu. Sirijos sostinėje Damaske įsikūręs „Hamas“ politinis biuras pareiškė, kad jokios susitaikymo derybos su „Fatah“ neįmanomos. „Hamas“ paprasčiausiai laiko M. Abbasą ir „Fatah“ proizraelietiškais ir proamerikietiškais. Religinius fanatikus – tokie yra „Hamas“ vadovai – įtikinti, kad jie yra neteisūs, nėra įmanoma.
Liūdna, bet Izraelis pralaimėjo kovą dėl pasaulinės bendruomenės simpatijų, galbūt išskyrus Jungtines Valstijas, kur labai įtakingos žydų ir kraštutinių krikščionių organizacijos besąlygiškai remia Izraelio valdžią.
Šiuo požiūriu situaciją geriausiai atskleidžia ketvirtadienį paskelbtas Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Bano Ki Moono pareiškimas. B. Ki Moonas apsilankęs Gazoje pareikalavo, kad Izraelis paaiškintų kai kurias „beprotiškas atakas“ prieš Jungtinių Tautų įstaigas Gazoje ir patrauktų atsakomybėn jų vykdytojus.
Beje, Gazos konflikto metu Europoje vyko didžiulės demonstracijos prieš Izraelio veiksmus. Tarp kitko, vyko ir Izraelį palaikančios demonstracijos, bet ne tokios gausios. Tačiau yra ir kita monetos pusė – negailestingas Gazos bombardavimas gali rimtai padėti atgimti antisemitizmui pasaulyje. Tai jau pastebima Vakarų Europoje, tiesa, kol kas dar tik epizodiškai.
Jonas Motiejūnas
