Šiuo metu daug kas klausia, ar pasikeis Vakarų ir islamo pasaulio santykiai, išrinkus Baracką Obamą JAV prezidentu. Sunku pasakyti. Visų pirma šis klausimas yra labai abstraktus: nėra nei vieningo Vakarų pasaulio, nei vieningo islamo pasaulio. Problemos kiekvienoje šalyje labai skirtingos.
Šiame straipsnyje bus kalbama apie ES ir Jungtinių Valstijų iš vienos pusės ir Islamo pasaulio valstybių – daugiausiai Irano ir Afganistano – santykius. Trumpumo dėlei vartosime sąvokas „Vakarai“ ir „islamiškas pasaulis“.
Vakarų ir islamiško pasaulio priešprieša aiškiausiai atskleista prieštaringai vertinamoje JAV Harvardo universiteto profesoriaus Samuelio Huntingtono knygoje „Civilizacijų susidūrimas“. Joje išsakytai nuomonei, kad, žlugus komunizmui, svarbiausia kova vyks tarp civilizacijų, visų pirma tarp krikščioniškos ir islamiškos, Vakaruose pritaria daug kas. Gal kas nors ir nustebs, bet su šia nuomone sutinka ir daugelis islamo radikalų, kurie savo internetiniuose puslapiuose ir spaudoje dažnai remiasi S. Huntingtonu.
Ką gi, Rugsėjo 11-oji parodė, jog S. Huntingtonas buvo teisus, bet, ko gero, ta pranašystė ir pati nemažai prisidėjo prie to, kad Vakarų ir islamiško pasaulio santykiai paaštrėtų, o jų pablogėjimas įgytų ideologinį pagrindimą. Viena vertus, Vakarams, žlugus komunizmui, reikėjo naujos mobilizacinės idėjos, o antra vertus, Vakarų abejingumas ir pasipūtimas padėjo tokiam priešui – politiniam islamizmui – gimti.
Šiuo metu yra keletas aiškių Vakarų ir islamiško pasaulio susidūrimo taškų. Išvardinsime tik svarbiausius.
Niekuo nepaaiškinamas JAV ir apskritai Vakarų elgesys Afganistano atžvilgiu: išėjus sovietinei kariuomenei jis buvo paliktas likimo valiai. Vakarai ramiai stebėjo, kaip pilietinio karo draskomoje šalyje valdžią paėmė talibai, kurie leido O. bin Ladenui įkurti treniruočių stovyklas ir ruoštis pasauliniam karui, arba džihadui prieš netikėlius. Šiuo metu su Afganistano problema labai glaudžiai susijęs ir vis nestabilesniu tampančio branduolinio Pakistano klausimas.
Persų įlankos karas taip pat gana gerai parodė Vakarų neryžtingumą ir cinizmą. Saddamas Husseinas nebuvo pašalintas iš valdžios, o jungtinė Vakarų kariuomenė ramiai stebėjo, kaip diktatoriaus kariai susidoroja su sukilėliais šiitais. Vakarų malonės sulaukė tik Irako kurdai, kuriuos Vakarai ilgam, faktiškai iki šiol, paėmė savo globon.
Dar viena problema, kurios Vakarai niekaip nepajėgia išspręsti, yra Palestinos valstybės sukūrimas, tuo pačiu ištraukiant Izraelį iš izoliacijos arabų pasaulyje. Anapolio konferencija, 2007 metais vykusi Jungtinėse Valstijose ir surengta jų iniciatyva, pažadėjo dviejų nepriklausomų ir gyvybingų valstybių – Izraelio ir Palestinos sukūrimą. Izraelio kurti, žinoma, jau nebereikia, bet kol jis atsisako palikti okupuotas teritorijas, visų pirma Vakarų Krantą, jokia Palestinos valstybė yra neįmanoma. Naujoji Izraelio vyriausybė, vadovaujama Benjamino Natanyahu, pareiškė, kad Anapolio susitarimai jos neįpareigoja. Toks požiūris – tiesus kelias į naują smurto bangą.
Beje, Palestinos okupacijos ir palestiniečių likimo klausimas tapo svarbia visų islamistų ideologijos dalimi. Jį išsprendus, būtų lengviau susidoroti ir su kitomis santykių su islamiškomis valstybėmis problemomis.
Be to, nereikėtų užmiršti ir šiitiško Irano, kuris daro vis didesnę įtaką Islamo pasaulyje ir nori apsiginkluoti branduoliniais ginklais.
Tai tik trumpas sąrašas problemų, kurias teks spręsti naujajam Amerikos prezidentui B. Obamai.
Pažvelkime, kas jau padaryta ir kur link krypsta Jungtinių Valstijų užsienio politika.
Akivaizdžiausi naujosios administracijos žingsniai bandant normalizuoti padėtį Afganistane. B. Obama padėtį Afganistane vertina kur kas rimčiau nei buvusioji vyriausybė – žadama skirti daugiau pinigų šalies infrastruktūrai plėtoti, imamasi priemonių narkotikų gamybai stabdyti. Be to, žadama stipriai padidinti Amerikos karių skaičių šalyje. B. Obama paskyrė specialųjį pasiuntinį Afganistanui ir Pakistanui – patyrusį diplomatą Richardą Holbooką. Naujoji JAV administracija puikiai supranta, kad Afganistano problemų neįmanoma išspręsti nesprendžiant islamiško radikalizmo problemų Pakistane. Tačiau, kita vertus, kol kas jokių naujų „vaistų“ Pakistane įsikūrusiems radikalams, išskyrus raketas, nerandama. Tam tikra prasme Pakistanas, neturintis stiprios vyriausybės ir vertinantis padėtį regione tik per santykių su Indija prizmę, B. Obamai yra didesnis iššūkis nei Afganistanas. Atrodo, kad JAV prezidentas tai supranta, o tai gera žadantis ženklas.
B. Obama vykdo ir savo pažadą išvesti karius iš Irako. Karių išvedimo data yra tiksliai nustatyta ir, matyt, jos bus laikomasi. Naujasis prezidentas nekelia sau tokių tikslų kaip demokratijos Irake sukūrimas, todėl gali būti, kad po šešių metų karo Irakui vadovaus kitas diktatoriškai nusiteikęs, bet JAV draugiškas politikas – dabartinis premjeras Nouris al Malikis. Telieka tikėtis, kad pasikeis ne tik šalies vadovo pavardė, bet ir vidaus bei užsienio politika. Beje, išvedus JAV karius iš Irako, turėtų pagerėti ir musulmoniško pasaulio požiūris į Vakarus.
Tačiau N. al Malikio atėjimas į vadžią yra daug daugiau nei vieno vadovo pakeitimas kitu. Nenumatytas JAV okupacijos padarinys – stiprios šiitų valdomos arabų valstybės – Irako susikūrimas. Tai nenuspėjamai keičia jėgų pusiausvyrą regione ir stiprina šiitiško Irano įtaką. Tuo nėra patenkinta nei Saudo Arabija, nei Egiptas, nei kitos sunitų valdomos regiono valstybės.
Nerimu dėl Irano ateities ir veiksmų Islamo pasaulio valstybės dalijasi su Jungtinėmis Valstijomis ir kitomis Vakarų šalimis, susirūpinusiomis, kad Teheranas nori tapti branduoline islamiška didžiąja valstybe. B. Obamos politika Irano atžvilgiu skiriasi nuo ankstesnės JAV administracijos politikos tuo, kad oponentui rodoma pagarba, o ne vien grasinama jėga. Tokia politika jau duoda vaisių: Iranas pradeda kaip lygiavertis partneris dalyvauti tarptautiniuose forumuose, Tačiau vis dėlto B. Obama nenori leisti ir neleis, kad šiitų radikalų valstybė taptų branduolinė. Labai galimas daiktas, kad jis geruoju pasieks tai, ko grasinimais nepasiekė G. W. Bushas.
Kita vertus, B. Obamos galimybės sureguliuoti palestiniečių ir Izraelio konfliktą kol kas didelio optimizmo nekelia. Neaišku, kaip jam pavyks įtikinti naująjį B. Netanyahu vadovaujamą Izraelio kabinetą sutikti su dviejų valstybių – Palestinos ir Izraelio – egzistavimu. Praktiškai JAV turi visus svertus priversti Izraelį elgtis, kaip nori Baltieji rūmai. Tačiau visiškai neaišku, ar B. Obama, būdamas šalies, kur simpatijos Izraeliui yra labai stiprios, o Izraelio lobistinė politika labai įtakinga, vadovu imsis šių priemonių, sakykim, kad ir sumažinti finansinę ir karinę paramą. Jam bus sunku įtikinti naująjį B. Natanyahu kabinetą, kad gyvybinga Palestinos valstybė visų pirma atitinka ilgalaikius paties Izraelio interesus. Be to, dar viena šios problemos dalis – kaip elgtis su rinkimų keliu į valdžią atėjusiu „Hamas“, kurį ir JAV, ir ES laiko teroristine organizacija. Gali būti, kad Palestinos klausimą B. Obamai spręsti bus sunkiau nei Afganistano, Pakistano ar Irano kartu paėmus.
Ir pabaigai norėtųsi priminti, kad islamas yra kur kas karingesnė ideologija nei krikščionybė. Lieka tikėtis, kad pasaulio politikos svarstyklės pakryps kitaip, ir religija nevaidins tokio didelio vaidmens politikoje kaip dabar. B. Obama nepabrėžia savo religinės priklausomybės – tai dar vienas esminis jo skirtumas nuo buvusio prezidento. Ši „smulkmena“ gali daug lemti Vakarų ir Islamo pasaulio valstybių santykiuose.
Jonas Motiejūnas
