Armėnijos ir Turkijos santykiuose jaučiamas atšilimas. Didelis žingsnis į priekį yra jau vien tai, kad abi pusės pagaliau pradeda kalbėti viena su kita.
Praėjusią savaitę (balandžio 22-ąją) šių šalių atstovai paskelbė, kad jiems pavyko susitarti dėl būsimo plano, kaip normalizuoti tarpusavio santykius. Dokumentas paskelbtas Šveicarijoje, kuri tarpininkavo normalizuojant dviejų kaimynių santykius.
95 žodžių abiejų šalių pareiškime, paskelbtame po plano paskelbimo, konkrečios informacijos labai nedaug. Jame tik teigiama, kad šalys „pasiekė susitarimą, kuris leis normalizuoti tarpusavio santykius abiem pusėms priimtinais būdais“.
Sunku pasakyti, ką tai reikš praktikoje. Kai buvo rašomas šis straipsnis, nieko daugiau apie susitarimą nebuvo žinoma. Tačiau politikos komentatoriai patį žingsnį laikė labai svarbiu.
Turkija nutraukė santykius su Armėnija ir uždarė sieną 1993 metais, protestuodama prieš Armėnijos karą su Azerbaidžanu ir defacto Kalnų Krabacho – Azerbaidžano teritorijos, kurioje gyvena daugiausia armėnai – užėmimą. Planas, dėl kurio susitarė abi valstybės, numato grąžinti santykius bent į tą padėtį, kuri buvo iki Armėnijos ir Azerbaidžano karo. Tai praktiškai reikštų Armėnijos ekonominės blokados pabaigą.
Kaukazo regionas yra ne mažesnis „gyvačių kamuolys“ nei Balkanai. Papildomai įtampą regione kelia ir tai, kad kai kurios Kaukazo valstybės, sakykim, Azerbaidžanas, yra turtingos gamtos išteklių – naftos ir dujų. Kitos, kaip, pavyzdžiui, Gruzija ar Armėnija, užima strateginę padėtį tuos išteklius eksportuojant į Vakarus. ES planuoja tiesti „Nabucco“ dujotiekį, kuris, aplenkdamas Rusiją, leistų transportuoti regiono dujas į Europos Sąjungą. JAV taip pat turi strateginių interesų regione, todėl Kaukazo stabilumas yra tai, ko nori Vakarai. Tačiau Maskva visiškai nesuinteresuota prarasti gamtos išteklių pardavimo Europos Sąjungai monopolijos ir aplinkkelių statybos. Rusijos ir Gruzijos karas didele dalimi kilo dėl šių Rusijos ir Vakarų interesų susikirtimo. Beje, Maskva savo tikslą pasiekė ir šiuo metu Rusijos tankai stovi apie 40 kilometrų nuo Tbilisio.
Tačiau kaip tik šis karas paskatino santykių tarp Armėnijos ir Turkijos pasikeitimą. Turkija žengė pirmąjį žingsnį, puikiai suprasdama, kad ginčijantys dėl tolimos bei ne taip tolimos praeities skriaudų galima daug ką prarasti ateityje. Pirmasis neformalus abiejų šalių vadovų susitikimas įvyko pernai rudenį Jerevane, kartu stebint Turkijos ir Armėnijos futbolo komandų susitikimą.
Santykių atšilimas sulaukė labai palankios JAV reakcijos. Praėjusią savaitę, vos paskelbus naujųjų santykių planą, Baltieji rūmai pareiškė, jog „ilgalaikė Jungtinių Valstijų pozicija buvo ir lieka ta, kad santykių normalizavimą tarp dviejų šalių būtina pasiekti be jokių išankstinių sąlygų ir nevilkinant“.
Baltieji rūmai, nesvarbu, kas būtų valdžioje, nuolat susiduria su nesantaikos tarp Jerevano ir Ankaros keliamomis problemomis. Visų pirma armėnų diasporos JAV lobistai nenuilstamai reikalauja, kad JAV pripažintų Pirmojo pasaulinio karo metais vykdytas armėnų žudynes Osmanų imperijoje genocidu. Turkija šią istorinę problemą vertina labai skaudžiai, ir genocido pripažinimas nepaprastai stipriai pablogintų JAV ir Turkijos santykius. Dėl prieš šimtą metų vykusių žudynių JAV gali prarasti rimčiausią savo sąjungininkę regione – Turkiją. Beje, dabartinis Amerikos prezidentas Barackas Obama per rinkiminę kampaniją pažadėjo šį žingsnį žengti. Nors B. Obama ir vykdo visus savo pažadus, vargu ar jam užteks ryžto šiam JAV strateginių interesų neatitinkančiam žingsniui. JAV prezidento vizitas Turkijoje sulaukė daug simpatijų ir pagyrų. Viešėdamas B. Obama padarė aiškią užuominą, kad jis armėnų žudynių tikriausiai neįvardins kaip genocido, jei Armėnijos ir Turkijos derybos pajudėtų į priekį.
Be abejonės, Ankara tikisi, kad derybų su Armėnija pradžia ir planuojami žingsniai ateityje sustabdys JAV nuo genocido pripažinimo.
Armėnų žudynių klausimu Turkijos ir Armėnijos požiūris radikaliai skiriasi.
Armėnijos istorikų skaičiavimu, 1915–1923 metais vykęs genocidas nusinešė pusantro milijono armėnų gyvybę ir buvo sąmoningai Turkijos valdžios organizuotas siekiant atsikratyti nacionalinės ir religinės mažumos. Turkijos istorikų skaičiavimu, žuvo apie 600 tūkstančių armėnų, bet tai buvo ne genocidas, o neišvengiamas valdžios atsakas į armėnų sukilimą, kuris neatsitiktinai sutapo su į Turkiją besiveržiančios Rusijos kariuomenės puolimu.
Geriausias sprendimas būtų šį klausimą palikti istorikams, kitaip dviejų valstybių susitaikymas yra neįmanomas.
Tačiau istorinės problemos nėra vienintelė regiono bei santykių tarp Turkijos ir Armėnijos bėda.
Kol nebus išspręstas Kalnų Karabacho klausimas, ilgalaikė taika Kaukaze neįmanoma. Azerbaidžano reakcija į Turkijos ir Armėnijos derybas buvo labai stipri – atvirai buvo reiškiamas nusivylimas Turkijos veiksmais, kurie Baku buvo suprasti kaip išdavystė ir Azerbaidžiano izoliacija.
Azerbaidžiano susirūpinimas yra pagrįstas, nes Turkija buvo vienintelė Vakarų valstybė, vienareikšmiškai pasisakiusi prieš Armėnijos įvykdytą Kalnų Karabacho aneksiją. Baku baiminasi, kad suartėjus Armėnijai ir Turkijai bus užmiršta, jog Azerbaidžianas prarado didelę dalį teritorijos. Beje, Armėnijos veiksmai okupuojant dalį Azerbaidžano – Kalnų Karabachą – prieštarauja tarptautinei teisei.
Turkijos ir Armėnijos dialogas turėtų suteikti daugiau galimybių Karabacho konfliktui išspręsti, juolab kad matyti aiškių ženklų iš Vašingtono, raginančių Baku ne baimintis, o paremti stabilumo siekius regione.
Tačiau Karabachas yra toks įsisenėjęs skaudulys, o tarptautinės bendruomenės tarpininkavimas iki šiol buvo toks bejėgis, kad neatmestina, jog Karabacho problema gali sugriauti naujų santykių Kaukaze kūrimą. Juolab kad Kaukaze yra ir kitų politinių žaidėjų, sakykim, Maskva, kuri mėgsta naudoti taktiką „skaldyk ir valdyk“.
Jonas Motiejūnas
