Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama pradeda susidurti su realybe užsienio politikoje. Ji labai paprasta – kiekviena valstybė turi savo nacionalinius interesus arba, kitaip tariant, B. Obamos idealizmas susiduria su skaudžia realybės siena.
B. Obama tikriausiai yra pirmasis nuo Johno Kennedy laikų JAV prezidentas idealistas. Drįsčiau sakyti, galbūt net didesnis už jį. Tai pirmasis JAV vadovas, kuris Vakarų Europoje toks populiarus, kad net lenkia reitingus savo šalyje. Vokietijoje B. Obamą remia per 80 proc., JAV – šiek tiek daugiau kaip 50 proc. gyventojų. Beveik Holivudo žvaigždės statusas mažai ką keičia. B. Obama yra JAV prezidentas ir jį renka ne vokiečiai ar prancūzai, o amerikiečiai, nors dažnai ironiškai sakoma: JAV įtaka pasaulyje tokia didelė, kad jų prezidentą turi rinkti ne tik amerikiečiai.
B. Obama vis vien aiškiai skirtųsi nuo savo pirmtako, net jeigu prieš jį būtų buvęs kitas prezidentas, o ne tragiškai nepopuliarus George‘as Bushas. Visų pirma jis subrendęs ne šaltojo karo metais ir komunizmo grėsmė jam praktiškai nežinomas dalykas. Jos, tiesa, ir nebėra, bet sovietinis mąstymas liko – tiek Rytų bei Vidurio Europoje, tiek visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. To naujasis Amerikos prezidentas, atrodo, nepastebi.
B. Obama yra visiškai naujas reiškinys JAV politikoje. Amerikai, kariaujančiai vienu metu du karus – Afganistane bei Irake – ir atsidūrusioje ūkio krizėje, naujas požiūris reikalingas. Ūkio krizę B. Obamai pavyko pristabdyti, bet tik didžiulio – JAV taikos metu nematyto – valstybės kišimosi į ekonomiką sąskaita. Ar tai neatneš naujų problemų, sakykim, infliacijos, galima tik spėlioti. Bet kuriuo atveju JAV ūkio padėtis geresnė nei prieš metus, bet visiška mįsle lieka B. Obamos įsivėlimas į ginčus dėl sveikatos sistemos pertvarkymo, kai eiliniams piliečiams labiau rūpi didžiulis nedarbas. Ginčydamasis dėl sveikatos reformos jis praranda net rėmėjus savo partijoje.
Tačiau padėtis užsienio politikoje, nepaisant didžiulių prezidento pastangų, faktiškai neduoda jokių rezultatų.
B. Obama susidūrė su kaip niekada antiamerikietiškai nusiteikusiu islamo pasauliu. Jis puikiai suprato, kad neišsprendus Izraelio ir palestiniečių problemos santykiai su musulmonais nepagerės. Tačiau realybė tokia, kad vien gerų norų senai neapykantai pašalinti neužtenka. Nors JAV diplomatų vizitai į Artimuosius Rytus beveik nesuskaičiuojami, vadinamasis taikos procesas nejuda į priekį. Nepaisant JAV pastangų, Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu ir toliau stato gyvenvietes okupuotose teritorijose ir net neketina Jeruzalės dalintis su musulmonais. Beje, Izraelyje vos keli procentai laiko JAV draugu. Atrodo, kad naujų draugų neįsigyta, o senieji sąjungininkai prarandami. Vienintelis galimas sprendimas – riboti ekonominę ir karinę paramą Izraeliui, bet žinant šios šalies lobistinių grupuočių įtaką Amerikoje tokio radikalaus žingsnio vargu ar galima tikėtis. Beje, B. Obamos pastangos nesulaukė ir rimtos arabų šalių paramos.
Kita problema – Iranas. B. Obama pasiūlė Teherano vadovams ištiestą ranką ir derybas. Tačiau Irano muloms branduoliniai ginklai yra „Dievo dovana“. Tokios dovanos Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas nesiruošia atsisakyti. Ko gero, Amerikai teks griebtis labai griežtų ūkio sankcijų Irano atžvilgiu. Vargu ar tokias sankcijas pavyks prastumti Jungtinėse Tautose. Kinija jau pareiškė jas vetuosianti. Rusija sako pagalvosianti, bet užtenka Kinijos veto, ir Rusijos pozicija nesvarbi. Tai leidžia Rusijai žaisti dvejopą žaidimą – apsimesti, jog remia JAV, ir tik skėsčioti rankomis, kad dėl Kinijos pozicijos geri Maskvos norai neduoda rezultatų.
Beje, Kremlius neabejoja, kad jam pavyko priversti JAV atsisakyti priešraketinės gynybos sistemos. Taip, ši sistema nebuvo efektyvi, bet buvusiems SSRS satelitams ji turėjo stiprią simbolinę ir politinę reikšmę. Niekas nei Varšuvoje, nei Prahoje neina iš proto dėl Irano grėsmės. Tačiau visa Rytų Europa jaučia Rusijos alsavimą ir turi istorinį pagrindą baimintis jos imperinių ambicijų. Pasirodo, skydo nebus. Rytų Europoje tai suprasta kaip blogas ženklas. Šiuo sprendimu vargu ar pasiektas lūžis santykiuose su Rusija, bet JAV aiškiai prarado tvirtus sąjungininkus Rytų Europoje. Vargu ar Rytų Europos valstybės ateityje šoks pagal JAV grojamą muziką. Tikriausiai tokių skirtumų tarp „naujosios“ ir „senosios“ Europos kaip Donaldo Rumsfeldo laikais nebebus. Prarasdamas draugus Rytų Europoje, B. Obama jų Rusijoje neįgijo. Sunku patikėti, kad Rusija artimoje ateityje taptų JAV sąjungininke.
Kitas klausimas, kurį B. Obama padarė savo užsienio politikos kertiniu akmeniu – karo baigimas Irake ir Afganistano stabilizavimas. Irake, stebint iš šalies, padėtis šiek tiek stabilizuojasi, o Afganistanas, atrodo, sparčiai žengia į chaosą. Afganistano klausimu B. Obama nepasižymi originalumu: jo atsakas į didėjantį nestabilumą – kariuomenės didinimas. Tai jau išbandė Sovietų Sąjunga, ir karą Afganistane pralaimėjo. Kodėl jį turėtų laimėti B. Obama? Šioje užsienio politikos srityje JAV prezidentas daugiau paramos sulaukia iš respublikonų nei iš demokratų. Be to, karas Afganistane tampa vis nepopuliaresnis JAV.
Savotiška ir Europos pozicija šiuo klausimu. Nors Vokietijos ar Prancūzijos piliečiai eina iš proto dėl B. Obamos, bet kai reikia realiai paremti JAV kare Afganistane, paramos nebelieka. Vakariečiai myli B. Obamą, bet nemato reikalo už Amerikos interesus mirti tolimoje Afganistane. Kyla klausimas, ko vertas toks populiarumas ir kiek jis ilgai tęsis.
Taip, B. Obama padarė daug ir labai stipriai pakeitė toną, kuriuo JAV kalba su pasauliu. Jis norėtų, kad pasaulis būtų be branduolinių ginklų, ir skiria didelį dėmesį ekologijai. Prezidentas pasakė ne vieną nuostabią kalbą, bet kol kas realybėje mažai ką pavyko pakeisti. Net Gvantanamo kalėjimo uždarymas, atrodo, vėluos. JAV turi prezidentą idealistą, bet pasaulis liko toks, koks buvo. O galbūt paprasčiausiai per anksti norime senų problemų ir politikos realybės pokyčių. O gal priežastis yra ir ta, kad kuo toliau, tuo labiau svorio centras stumiasi į Kiniją. Bet į šiuos visus klausimus atsakys tik ateitis.
Jonas Motiejūnas
