Trumpas atsakymas į klausimą, kokie yra Jungtinių Valstijų ir Izraelio nesutarimai, būtų toks: Palestinos problemos sprendimas.
Tačiau ši problema turi tokias gilias istorines šaknis ir yra tokia sudėtinga, kad toks atsakymas nieko nepaaiškina.
Kuo toliau, tuo labiau abi pusės save varo į kampą ir be trečiosios jėgos įsikišimo joks taikus sprendimas praktiškai neįmanomas. Demokratijos principų deklaravimas, kurį taip mėgo buvęs JAV prezidentas George‘ W. Bushas, irgi mažai ką padeda. Juk Gazos ruože radikalusis „Hamas“, kurį remia Iranas, į valdžią atėjo rinkimų keliu.
Faktas lieka faktu – už tokį palestiniečių visuomenės radikalizavimą nemažą atsakomybės dalį turi prisiimti Izraelis. Tačiau taip pat suprantama, kad Tel Avivas nesės už derybų stalo su politinėmis jėgomis, kurios nepripažįsta Izraelio (beje, branduolinės valstybės) teisės egzistuoti.
Sunku paneigti ir tai, kad palestiniečių ir Izraelio konfliktas nuodija Vakarų santykius su visu arabų pasauliu ir skatina islamišką radikalizmą.
Kuo greičiau problema bus išspręsta, tuo geriau bus visiems ir visų pirma Izraeliui, kuris šiuo metu gyvena regioninėje izoliacijoje.
Šią problemą gali išspręsti tik Jungtinės Valstijos. Nestandartinis Baracko Obamos elgesys užsienio politikoje teikia vilčių. B. Obama išklauso abiejų pusių nuomonę, o tai jau daug.
JAV prezidento kalba Kaire rodo, kad JAV keičia savo ilgalaikes Izraeliui palankias nuostatas.
B. Obama vienareikšmiškai pasisako už dviejų valstybių – Palestinos ir Izraelio egzistavimą viena greta kitos.
JAV administracija aiškiai nepritaria žydų gyvenviečių statybai Vakarų Krante ir rytinėje Jeruzalės dalyje, kuriuos prieš ketvirtį amžiaus okupavo Izraelis ir kurių okupacija yra pasmerkta ne viena Jungtinių Tautų rezoliucija.
Tačiau Izraelio santykiai su palestiniečiais yra tokie blogi, kad B. Obamos pastangos atrodo beveik beviltiškos.
Pažvelkime į šių santykių istoriją ir pamatysime, kokia tai yra Pandoros skrynia.
Tačiau žydų konfliktas su arabais nėra toks jau senas, ir turbūt istoriškai musulmonų ir krikščionių nesantaika turi gilesnes šaknis. Šis konfliktas prasidėjo žydams ėmus įgyvendinti Izraelio kaip žydų valstybės idėją ir kolonizuoti Palestiną.
Europoje, o ypač Rusijos imperijoje, XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje stiprėjant antisemitinėms nuotaikoms ir dažnėjant pogromams, sionistai – politinis žydų judėjimas – pradėjo ieškoti kelio žydų tautai išlikti.
Po daugelio svarstymų bei siūlymų buvo pasirinkta Palestina – istorinė žydų žemė. Tačiau per kelis tūkstančius metų buvusios biblinės žydų žemės tautinė sudėtis pasikeitė: daugumą gyventojų joje jau sudarė musulmonai arabai.
Ir vis dėlto sionizmo vadovai ragino žydus keltis į Palestiną ir apsigyventi Dievo jiems skirtoje žemėje, atnešant vietiniams gyventojams modernią kultūrą.
Auganti migracija į Palestiną didino įtampa tarp vietinių arabų ir jiems svetimų iš Europos atvykstančių žydų, kurie savo kultūra labai skyrėsi nuo vietinės –Palestinos – žydų bendruomenės.
Kaip parodė holokaustas, sionizmo vadovai neklydo: valstybė buvo būtina. Tačiau ji buvo sukurta arabų sąskaita. Vienas Izraelio kūrėjų Davidas Ben Gurionas sakė, jog kolonistai buvo nustebę, kad Dievo jiems skirtoje žemėje kažkas jau gyvena –arabai.
Netrukus prasidėjo konfliktai ir su Palestiną valdančiomis kolonijinėmis valstybėmis. Dažnai žydų radikalų veiksmai buvo ne ką geresni nei dabartinių radikalių palestiniečių grupių – sakykim, viešbučių bombardavimas.
Po Antrojo pasaulinio karo susikūrė Izraelio valstybė. Dauguma palestiniečių buvo ištremti iš savo gimtųjų žemių, ir ši pabėgėlių problema egzistuoja iki šiol. Dar labiau padėtį komplikavo Vakarų Kranto ir Gazos ruožo okupacija bei žydų gyvenviečių okupuotose teritorijose statyba.
Beje, dalis palestiniečių yra Izraelio piliečiai ir jeigu demografinė padėtis – Izraelio arabai turi kur kas daugiau vaikų nei žydai – nesikeis, Izraelis po kiek laiko taps nebe žydų, o daugiataute valstybe. Tai kelia rimtą Izraelio valdžios susirūpinimą.
Todėl kad ir koks stiprus bus spaudimas iš užsienio, vienu klausimu Izraelis tikrai nenusileis – palestiniečių grįžimas į gimtąsias vietas Izraelyje neįmanomas. Šis žingsnis būtų žydų valstybės savižudybė.
Tačiau yra daug klausimų, kuriais Izraelis, jeigu tikrai nori taikos su arabų pasauliu, turi nusileisti. Juk Izraelio nepripažįsta ne tik radikalusis „Hamas“, bet ir didžioji dauguma arabų valstybių.
Rasti kelią taikiai gyventi su arabais yra visų pirma Izraelio interesas. Tuo suinteresuotos ir JAV, nes neišsprendusios šio konflikto jos neras būdų normalizuoti santykių su arabų pasauliu. Galbūt tai skamba ciniškai, bet vis dėlto naftą Vakarams parduoda ne Izraelis, o arabų valstybės. Be to, pasibaigus šaltajam karui Izraelis Jungtinėms Valstijoms neturi beveik jokios strateginės vertės.
Kol kas Tel Avivas tik imituoja derybas. Benjamino Netanyahu siūlymai kurti demilitarizuotą ir praktiškai nuo Izraelio priklausomą Palestinos valstybę nėra priimtini nei palestiniečiams, nei visam arabų pasauliui. Tačiau tai, kad net toks „vanagas“ kaip B. Netanyahu prabilo apie Palestinos valstybę, yra didelis žingsnis į priekį.
Sunku pasakyti, kas vyksta Izraelio ir JAV santykių užkulisiuose, bet JAV nepasitenkinimas naujų gyvenviečių okupuotose teritorijose statyba yra labai aiškus ir gana griežtas.
Patinka tai B. Netanyahu ar nepatinka, bet jeigu Vašingtonas nuosekliai laikysis dviejų valstybių principo, jis bus priverstas nusileisti.
Todėl problema yra ne ta, kiek rimti yra Izraelio nesutarimai su JAV, bet kiek rimtai B. Obama yra pasiryžęs abiem pusėms primesti savąjį taikaus sureguliavimo sprendimą. Palikti savo valiai, palestiniečiai ir Izraelis niekada nebesusitars. O amžinas konfliktas Artimuosiuose Rytuose taip ir liks amžinu ir labai rimtu nestabilumo židiniu visam pasauliui.
Jonas Motiejūnas
