audronė jablonskienė

Paskutinį kartą Romą Ramanauską lietuviškame filme matėme Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjime“. Sėdėjo dažniau nugara į žiūrovus, aiškindamas žmonai (gražiai), kad išeina gyventi ir mylėti kitur. Ekrane gyventi ir mylėti liko kiti. Panašiai kaip realybėje: talentingo, mąstančio, įdomaus aktoriaus neliko nei ekrane, nei scenoje. Muilo operose taip pat nešmėžuoja.

Prieš pat Kalėdas Vilniaus miesto savivaldybėje įvykusi vaikų emalio paroda „Vaikų emalio pasaulis“ paskatino apsilankyti emalio mokykloje prie „Meno nišos“. Norėjosi pamatyti savo akimis, kaip tokius spalvomis žėrinčius stebuklus „kepa“ 6-12 metų vaikai. ...Tą sekmadienio priešpietę „Meno nišoje“ buvo tikras anšlagas. Vakar buvę tik keturi, o šiandien - dvylika! Emalio mokytoja Marytė Gurevičienė vos spėjo suktis.

„Mūsų vis mažėja ir mažėja...“ Į esto Arbo Tammiksaaro filmą „Naciai ir blondinės“ (rodytas „Skalvijoje“) žiūrovus priviliojo seno kino nostalgija. Kas nežino, kad visuose sovietiniuose filmuose apie karą vokiečių kariškių vaidmenyse nepakeičiami buvo „pribaltai“. Algimantas Masiulis, Romas Ramanauskas, Vytautas Tomkus, Juozas Budraitis, Bruno Oja, Uldis Dumpis.

Paskutinę praėjusių metų dieną Lietuvos dailės muziejuje įvyko premjera: iškilmingas Niko Pirosmanio parodos atidarymas. Jį pagerbė visi, kam priderėjo pagerbti: atsakingi įvairių institucijų pareigūnai, Pirosmanio kūrybos tyrinėtojai iš Gruzijos. Ypatingu parodos atidarymo kamertonu tapo gruzinų vyrų vokalinis kvartetas ir Vladas Bagdonas, sukūręs nepamirštamą Niko Pirosmanio paveikslą Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani.

Baigiantis metams žinomas scenografas ir tapytojas Adomas Jacovskis pakvietė į jubiliejinę tapybos parodą „Lietuvos aido“ galerijoje (ji veiks iki sausio 6 d.). Prieš pat naujuosius Vilniaus mažojo teatro kavinėje pristatytas tos pačios galerijos išleistas albumas, išsamiai supažindinantis su dailininko kūryba, rašo „Respublika“. Tarp grožio ir pavojaus Vilniečiai A.Jacovskio vardą įsidėmėjo kartu su E.Nekrošiaus spektakliais „Katė už durų“, „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani.

Regis, nuo Nepriklausomybės paskelbimo dar nė vienų Naujųjų nelaukėme su tokiu nerimu.  Tik tada buvome susitelkę ir ryžtingi, dabar - susipriešinę ir pasimetę.  Politikai, valdininkai, paskui juos ir žiniasklaida kala į smegenis vieną ir tą pačią vinį: krizė, krizė, krizė... Kaip tas plintantis antkrytis palietęs kultūros žmones, ar turi jie tam imunitetą, kaip gelbėtis, jei dar išvis įmanoma.

Apie knygelę, kurią miegant pasikiši po skruostu 25-ąjį savo gimtadienį Ula Šimulynaitė pasitiko pirmąja knyga „Privataus Vaiduoklio gyvenimas“. Net knygos sutiktuvės įvyko tiksliai tą dieną - lapkričio 30-ąją Šv.Jono gatvės galerijoje, pas mamą galerininkę Violetą Šimulynienę, rašo „Respublika“. Esama ir kito šeimyninės mafijos aspekto: rašytoja debiutantė – garsaus dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno (1939-1999) vyresnioji duktė.

Atrodo, kad sostinės žiūrovai vis dar atranda Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, nors jis įvyko jau penktą kartą. Tiesa, nedidelė „Skalvijos“ salė būdavo artipilnė, tačiau prieš kai kuriuos filmus ji privalėjo būti imama šturmu – pavyzdžiui, kad ir rusų režisieriaus Vitalijaus Manskio „Nekaltybę“. Pakeisti Madonną V. Manskio pavardę galėjo įsidėmėti tie žiūrovai, kurie mato rusų REN TV kanalą (V. Manskis - šio kanalo „Vertovo studijos“ režisierius ir pagrindinis prodiuseris). Sukūręs 20 ...

Tie, kuriems šiandien 40 ir daugiau, prisimena savo vaikystės šventę, vardu „Pepė Ilgakojinė“. Pamatę kartą, vaikai į ją vėl verždavosi. Mažuosius žiūrovus iš rajonų atveždavo didžiuliais „Ikarais“. Gauti vietą salėje šalia ilgiausio liepto, kuriuo pirmyn atgal - čia su virduliu, čia su fantų lagaminu - šaudydavo patrakėlė Pepė, buvo tolygu išlošti milijoną aukso puode.

Gintaro Beresnevičiaus studija „Lietuvių religija ir mitologija“ sulaukė pakartotinio leidimo („Tyto alba“), tapusio ypatingu įvykiu – dėl Šarūno Leonavičiaus iliustracijų. Tobulai oforto techniką įvaldęs dailininkas žinomą religijotyrininko veikalą pavertė knygos meno paminklu. Deja, šiandien galime pakalbinti tik vieną įspūdingos knygos kūrėjų, rašo „Respublika“. - Šarūnai, ar buvote pažįstami su Beresnevičium? - Paviršutiniškai. Kažkas supažindino. Pasėdėjom kavinėj. Pasišnekėjom.

Pirmas pilnametražis Audriaus Mickevičiaus filmas „Žmogus-arklys“, rodytas „Scanoramos“ Baltijos premjeros programoje, sulaukė ypatingo dėmesio. Per pakartotinį pristatymą demokratiškoje „Skalvijoje“ žiūrovai sėdėjo net ant žemės. ...Platus, sniego užneštas ekranas, lyg elegantiškas ofortas išraižytas pernykštės žolės stagarais. Kairiajame kampe viršuje pasirodo mikroskopinis rogių kinkinys, artėjantis įstrižaine per sniego plynę su rusiškais keiksmais.

Jeigu jums nejauku mūsų pragmatiškame (skaitmeniniame) amžiuje, jei patinka Shakespeare'o ir Petrarcos sonetai, Rafaelio švelnumas ir Don Kichoto idealizmas, tai Tatjanos Diščenko grafika - kaip tik jums. Iki pat Trijų Karalių ji laukia jūsų „Dalios“ galerijoje Vilniuje. Iš matymo dailininkę pažinojau seniai.

Personalinę parodą Vilniaus paveikslų galerijoje Antanas Sutkus pavadino daug negudraudamas: „Žmonės“. Nes visą gyvenimą žvelgė į žmonių akis, veidus, bandydamas įspėti jų mintis, godas, rūpesčius, tylius džiaugsmus. Nes fotografija - jo gyvenimo būdas. Galimybė bendrauti su žmonėmis, dažnai jų net neprakalbinant. Kalbėdavo kamera. Gera fotografija išeidavo tada, jei suveikdavo intuicija ir profesionalumas.

Poetė Ramutė Skučaitė išvertė pluoštą Marinos Cvetajevos eilių, „Į niekur laiškai“. Baltame viršelyje – miniatiūrinė juoda rožė. (Dailininkė – vertėjos duktė Jūratė Račinskaitė.) 49 eilėraščiai – lygiai tiek, kiek metų išgyveno poetė. Vertėjai jie atsiėjo 15 gyvenimo metų. Intensyvaus buvimo kartu – su jos poezija, jos tekstais, jos dramatišku, nepamatuotai neteisingu likimu. Maskva-Paryžius-Maskva ir – nykiausias Totorijos užkampis Jelabuga, iš kur pabėgti tik vienas kelias – kilpa ant kaklo.

Vytauto Kalinausko (1928-2001) kūrybos paroda Vilniaus rotušėje, skirta dailininko 80-mečiui, jau be jo. Renkasi kinematografininkai, dailininkai, teatralai, muzikai – jo aplinkos žmonės. Kylančius plačiais Rotušės laiptais pasitinka Olego Ditkovskio baladė apie vyšnią, augančią iš kapo. Juozui Širvinskui atrodo (teatleidžia Ditkovskis), kad čia turėtų sėdėti ne jis, o Vytautas Kernagis su gitara ir griausmingai plėšti „Linksminkimuos.

Kartą į spaudos konferenciją prieš savo parodą "Vartuose" Linas Cicėnas atėjo neįmanoma šukuosena - su beformiu styrančiu krūmu ant galvos. Visi tramdė šypsenas, jis pats stengėsi atrodyti rimtas, bet juoktis prapliupo pirmas:  "Sumanymas buvo kitoks, bet išėjus iš kirpyklos ėmė lyti, o aš - be skėčio..." Prisiminiau tą seną istoriją, nes čia visas Linas: ironiškas ir laisvas, bet ieškantis dėmesio ir supratimo. Panaši ir jo kūryba.

Kažkada buvo madingi ginčai tarp fizikų ir lyrikų, tiksliųjų mokslų akistata su poezija. Regis, sujungti tuos du polius tobulai pavyksta kaligrafijos menui.

Artėjant Seimo rinkimams į mano pašto dėžutę nutūpė angelas erelio sparnais,“nė karto gyvenime negėręs jokio alkoholinio gėrimo, nesurūkęs nė vienos cigaretės“. Žada ne tik didinti pensijas, apšiltinti namus, nemokamą aukštąjį, nemokamą internetą kiekvienai šeimai, bet ir sugrąžinti mirties bausmę bei sumažinti (!) Seimo narių skaičių.

Jis ruošėsi ne tiek savo pirmajam jubiliejui, kiek Lietuvos vardo 1000-mečiui. Dvejus metus tapė milžinišką (6x3) sudėtingos konfigūracijos paveikslą, sugėrusį nelinksmas mintis apie Lietuvą, jos praeitį ir ateitį. Centrinėje paveikslo dalyje dunkso didingi, efemeriškos melsvos šviesos gaubiami rūmai... iš milijonų skeletukų raizgalynės. Keldami į viršų ir didindami tą šiurpiai gražų, didingą statinį, į jį plaukia ir įsilieja bekraštė žmonių upė. Joje atpažįstame daugybę veidų.

Šį rudenį (spalio 7-11 d.) Visaginas jau trečią kartą pakvies į tarptautinį monospektaklių festivalį „Atspindys“. Festivalio direktorės (idėjos generatorės, pradininkės, organizatorės) Marijos Tananos teigimu, šis renginys nuo pat atsiradimo tapo Visagino vizitine kortele, taigi dėl jo tęstinumo nebuvo kilusi net dvejonė. Per dvejus metus, be pačių šeimininkų, kamerinio žanro festivalyje jau pabuvojo Lenkijos, Estijos, Bulgarijos, Rusijos atstovai.

Ant aklinos betono sienos Konstitucijos prospekte, Vilniuje, jis atsirado vasariškai šiltą spalio pradžios vidudienį. Juo gėrėjosi ne tik kūrėjas Algis Griškevičius, ką tik nemažai paplušėję darbininkai oranžinėmis liemenėmis, stoviniuojantys šalia galingo keliamojo krano, bet ir praeiviai. Retas kuris nepuolė fotografuoti - kas „fotiku“, kas „mobiliaku“. Kūrinio autorių kalbinome likus pusvalandžiui iki oficialaus atidarymo. Viskas padaryta laiku, nervas praėjęs, „Žiogas“ atrodo fantastiškai.

 O kas jis toks, tas Remigijus Sabulis, paklausė jaunesnis kolega. Nematei „Nuodėmės užkalbėjimo"? Ne. „Skrydžio per Atlantą"?  Nemačiau, bet girdėjau. Ar reikia stebėtis - R.Sabulio kinematografinė žvaigždė ryškiausiai švietė prieš ketvirtį amžiaus. „Amerikoniškoji tragedija", „Raudonmedžio rojus", „Turtuolis, skurdžius...", „Skrydis per Atlantą"... Šiandien jis - jau ketvirti metai - filmuoja „Valstybės kino metraštį", po 12 siužetų kasmet.

Sakoma, kad šventa vieta tuščia nebūna. Šią vasarą, minint 20-ąsias Sąjūdžio metines, gimė naujas judėjimas - Lietuvos kultūros ir paveldo sambūris. Pirmaisiais jo signatarais tapo 17 žinomų kultūros ir meno autoritetų - paminklosaugininkai, architektai, dailininkai, literatai, muzikai.

Nušurmuliavus Olandijos monarchės Beatričės vizitui, išgirdau apie kitą jos kraštietę – Moniką Spijker. Netituluotą, bet vis dėlto grynakrauję olandę iš Amsterdamo. Netrukus ji jau svečiavosi mano namuose. Į mūsų padangę ją atvedę du karšti norai: išmokti lietuviškai ir gauti keletą klasikinio vokalo pamokų iš profesorės Reginos Maciūtės, rašo „Respublika“. Mudvi susikalbame demokratišku lietuvių, rusų ir anglų kalbų miksu.

Manau, tris Aleksandro Sokurovo „Aleksandros“ seansus „Kino pavasario“ meistrų programoje pamatė tie, kurie žinojo, kur eina ir ko tikėtis. Andrejaus Tarkovskio tradicijai priskiriamas režisierius dažniausiai žiūrovą kviečia į naujа pamаstymų erdvę, nežadėdamas vesti už rankos ir aiškinti. Kartais jo filmai tąsūs ir klampūs kaip sapnai, keliantys pasipriešinimo reakcijа. Kartais - traukiantys, užburiantys, kaskart dosniai atsiskleidžiantys naujai.

Algimanto Baltakio dienoraščių anonsas buvo lyg viltingas pažadas maloniai savaitei su knyga. Nes Baltakis – mano jaunystės poetas. „Velnio tiltą“ mokėjau mintinai. O ir vėliau: „Aš viskа, viskа pamiršau...“ „Hiperbolės“ išpopuliarintą tekstą žodžio neieškantis poetas jau vadina „sklerotikų himnu“. Algimantas Baltakis (Dž. Barysaitės nuotr.) Malonu jį sutikti, persimesti vienu kitu žodeliu ir traukti toliau – su naujausiu anekdotu iš rašytojų gyvenimo ar ką tik gimusiu kalambūru.