Manau, tris Aleksandro Sokurovo „Aleksandros“ seansus „Kino pavasario“ meistrų programoje pamatė tie, kurie žinojo, kur eina ir ko tikėtis.
Andrejaus Tarkovskio tradicijai priskiriamas režisierius dažniausiai žiūrovą kviečia į naujа pamаstymų erdvę, nežadėdamas vesti už rankos ir aiškinti. Kartais jo filmai tąsūs ir klampūs kaip sapnai, keliantys pasipriešinimo reakcijа. Kartais - traukiantys, užburiantys, kaskart dosniai atsiskleidžiantys naujai. „Aleksandra“, kurioje pagrindinį vaidmenį suvaidino Mstislavo Rostropovičiaus našlė Galina Višnevskaja, tarsi atokiau nuo visų kitų, tobulai paprastas ir aiškus - apie moterį kare, amžiną ir fatališką visų laikų antitezę.
Galina
Yra tekę matyti D. Šostakovičiaus operos „Katerina Izmailova“ ekranizaciją (1966). Joje – retas atvejis filmuose operose – Kateriną vaidino ir dainavo Maskvos didžiojo teatro prima Galina Višnevskaja. Jos partneris buvo vilnietis aktorius Artiomas Inozemcevas, kuriam vėliau dainininkė iš Paryžiaus atsiuntė savo garsiuosius memuarus „Galina“.
Prieš porą metų mačiau jos interviu per vienа Rusijos televizijos kanalą. Pagyvenusi ori dama, prisimindama nuoskaudas, patirtas tėvynėje, priverstinę emigraciją, buvo santūri, lakoniška, gyvenime sutiktus žmones vertino pagal aukščiausią atskaitos tašką – sаžinę ir poelgius. Pasakojo, kaip jos vyras maestro Rostropovičius savo viloje, sodininko namelyje, buvo priglaudęs valdžios nemalonėn patekusį Solženycinа. Atvažiavusi į vilą sveikindavosi su juo iš tolo. Nenorėjusi trukdyti kūrybai susikaupusiam rašytojui.
Visiška Galinos priešingybė – jos karštakošis, jausmingas, impulsyvus vyras. Pučo dienomis maestro kaip kulka šovė iš Paryžiaus į Maskvą „gelbėti demokratijos“, palikęs ant fortepijono žmonai trumputį raštelį. Buvo karštas Lietuvos nepriklausomybės šalininkas, ne kartą lankėsi Vilniuje su koncertais. Beje, apie šiuos du pasaulinio garso muzikus mūsų „raudonojoje“ enciklopedijoje – nė žodžio.
Aleksandra
A. Sokurovas, ieškantis savo filmams nenusibodusių, ekrano netiražuotų veidų, ilgai brandino mintį sukurti kino dramą, kurioje vaidintų G. Višnevskaja. Tik jis vienas galėtų pasakyti, kas gimė anksčiau: noras filmuoti savaime reikšmingą, kiekviena savo buvimo ekrane akimirka dėmesį prikaustančią asmenybę ar siužetas apie seną moterį kare.
Jis, beje, labai paprastas. Aleksandra Nikolajevna leidžiasi į ilgą ir varginančią kelionę – aplankyti savo anūko, tarnaujančio neįvardytoje karo bazėje, kurią žiūrovas identifikuoja nuo pirmųjų kadrų: Čečėnija. Jos „verslo klasė“ – prekiniai traukiniai, kuriais gabenama karo technika ir kareiviai, dulkini, net naktį neatvėstantys tankai, ant kurių moteris ropščiasi padedama uniformuotų vaikinų. Močiutės pasirodymas dalinyje – sensacija, čia tokios nesilanko. Veskit mane į mano otelį, sako. Ir eina, kareivių lydima, klibančiu mediniu grendymu link brezentinės palapinės, kur jos laukia kareiviška geležinė lovelė ant tokių pat klibančių medinių grindų.
Aleksandra norėtų rimčiau pakalbėti su anūku apie ateitį, šeimą, o jis atšauna, kad ne kažin kokie prisiminimai išlikę apie savąją. Ir ji, senelė, buvusi valdinga, įsakinėjanti, kategoriška. Ji išdidžiai atremia: už tai atgailausiu, prašysiu atleidimo, bet ne tavęs – Dievo. Štai tokiomis akimirkomis supranti, kodėl Sokurovui reikėjo būtent jos, G. Višnevskajos. Ir kad būtent į ją buvo projektuojamas rašomas scenarijus.
Jos atviras slaviškas veidas be menkiausių grimo pėdsakų, žila kasa, sunki senatviška eisena ir vis tas įdėmus susirūpinęs žvilgsnis: viešpatie, karas ir tie vaikai! Ranka tiesiasi paglostyti skustą kareivio galvą, nustumia atstatytą sargybinio šautuvą ir sėdasi šalia jo posto ant suolelio pailsinti pavargusias kojas.
Višnevskajai visose situacijose pavyksta išvengti sentimentalumo, o Sokurovui – atviro karo brutalumo. Nes jis ir nekuria konkrečios karo dramos, o moralinį apmastymą apie karа, kuris tik atspindėtas tolimų gaisro pašvaisčių juodame nakties horizonte, kа tik iš mūšių grįžusių tankų, nuo kurių kareiviai plauna dulkes, ir tos rūsčios įtampos, tvyrančios bazėje.
Vienas svarbiausių filmo epizodų - Aleksandros apsilankymas vietiniame turguje. Pavariusi šalin anūko pristatytą apsauginį, ji įsakmiai liepia pakelti užkardą ir patraukia dulkinu keliu nurodyta kryptimi. Pakeliui – nuniokoto miestelio vaizdai. Išlikusiuose narveliuose vis dar gyvena žmonės. Turgus – vienintelė vieta, kur dar galima šį tą gauti. Bet ir čia – vienos kainos saviems, kitos – kareiviams, vienos – eiliniams, kitos – karininkams.
Išsekintą nuovargio ir karščio Aleksandrą užkalbins ir parsives į namus vietinė moteris Malika. Prie arbatos puodelio išsikalbės. Iš Malikos šeimos nedaug belikę – kas žuvo, kas dar kovoja kalnuose. Palydėti atgal paprašys kaimynės sūnų. Visа keliа tylėjęs jaunuolis netikėtai pratrūks: „Žinau, kad tai ne nuo jūsų priklauso, bet... paleiskite mus“.
Sokurovas uždavė daugybę klausimų žiūrovui – netiesmukiškų, nereikalaujančių greito atsakymo, bet atkakliai nepaliekančių. Kaip ir vaizdas senos moters gėlėta šilko suknele, senoviniais auksiniais papuošalais, kuri dvi paras praleido karo bazėje ir visа likusį gyvenimą bandys suvokti: kodėl?
