Poetė Ramutė Skučaitė išvertė pluoštą Marinos Cvetajevos eilių, „Į niekur laiškai“. Baltame viršelyje – miniatiūrinė juoda rožė. (Dailininkė – vertėjos duktė Jūratė Račinskaitė.) 49 eilėraščiai – lygiai tiek, kiek metų išgyveno poetė. Vertėjai jie atsiėjo 15 gyvenimo metų. Intensyvaus buvimo kartu – su jos poezija, jos tekstais, jos dramatišku, nepamatuotai neteisingu likimu. Maskva-Paryžius-Maskva ir – nykiausias Totorijos užkampis Jelabuga, iš kur pabėgti tik vienas kelias – kilpa ant kaklo...
Šiandien Ramutę Skučaitę kalbiname ne vien todėl, kad puikiai išvertė sunkiai svetimai kalbai pasiduodančias eiles, bet ir dėl pavojingai suartėjusių gyvenimo trajektorijų. Sibiras. Irkutsko sritis. Miestas stingdančiu pavadinimu Zima. Lesozavodo gyvenvietė. Ten septyniolikmetė gimnazistė 1949-aisiais atsidūrė visiškai viena. Nes tėvas – jau badu miręs viename lageryje, mama – įkalinta dešimčiai metų kitame, brolis – karo pabaigoje neatlaikęs šiltinės, rašo „Respublika“.
Vienatvė speigo mieste
– Kodėl ir jus, septyniolikmetę moksleivę?
– Nuosprendyje buvo parašyta: „Kaip fašistinėms-nacionalistinėms gaujoms priklausiusios šeimos narys ištremiama iki gyvos galvos“. O mano abu tėvai – mokytojai.
– Kaip sutiko ta Zima? Tas Lesozavodskas?
– Už barako lango – 40 šalčio. Šaukštas rytą limpa prie lūpų. Lauke – nematai kelio per apšerkšnijusias blakstienas. Pro Zimą pralekia traukinys Maskva-Pekinas. Paskui – atgal. Taip norėtųsi tuo – atgal. Bet pati pasirašiau – „požizneno“.
– Ką teko dirbti?
– Iš upės specialiais kabliais traukėme įmirkusius rąstus ir tokių pat rąstų „bėgiais“ ridenome į kalną. Viršuje juos krovė į stirtas.
– Sunkus, pavojingas darbas...
– Buvo ir nelaimingų atsitikimų. Dvi mergaitės, jaunesnės už mane, per pietų pertrauką įlipo į pjuvenų dėžę pasislėpti nuo vėjo. Įjungė milžinišką diskinį pjūklą ir abi užduso pjuvenose. Vieną, tiesa, atgaivino, nes pastebėjo į dėžės kraštą įsitvėrusius pirštelius... Vėliau tas pats pjūklas įtraukė už sijonėlio kitą ir – į 16 dalių!.. Kai tokį pat – tikrą, plieninį – pamačiau Nekrošiaus „Hamlete“, išbėgau iš salės...
– Ką sunkiausia buvo ištverti buityje?
– Tikrai ne šaltį ir badą. Badavo ir likę tėvynėje. Baisiausia – benamystė. Atimti iš žmogaus namus – pats baisiausias nusikaltimas. Neužgyjanti žaizda visam gyvenimui. Skaudžiai išgyvenau ir savo vienatvę. visi su šeimomis, o aš – kaip pirštas.
– Niekas nepriglaudė, nepaglobojo?
– Kad neprisimenu. Ne, nelabai. Ilgainiui susipažinau su tokiu Henriku Urbonavičium. Mano akimis, jau senas, apie 40. Atsivežė iš namų ne duonos, lašinių, o medinę dėželę su knygomis. Ypač daug poezijos. Iš jo išgirdau originalo kalba Heinę, Lamartiną. Ir – Cvetajevą. Tai buvo pluoštelis ranka perrašytų poetės eilių. Nuo tada jomis ir susirgau.
Po daugelio metų – vėl Marina
– Lietuvoje, beje, tas pats. Sidabro amžiaus poetai – Achmatova, Cvetajeva, Gumiliovas – personos non grata. Plito rankraščiais.
– Man spausdintas tomelis į rankas pateko jau septintajame dešimtmetyje, po chruščiovinio atšilimo. Tai buvo rašytojų kūrybos namuose Jaltoje. Puoliau nusirašinėti.
– Kada kilo impulsas – versti?
– Turbūt ta mintis brendo tyliai, neįsakmiai. Iš pradžių atrodė – neįmanoma. Tokia sudėtinga, daugiaprasmė, kartais net nesuprantama...
– Vis dėlto radote ir tuos pačius žodžius, tą patį ritmo bangavimą, tas pačias pauzes...
– Pirmiausia ėmiausi tų, kurie man artimesni, kurie viliojo muzikalumu, dainingumu. Padėjo ir ta praktika, kurią įgijau versdama operų libretus.
– Ar buvo nepasidavusių, neįveikiamų?
– Buvo. Kankindavausi su viena fraze ištisas dienas. Turiu kelis variantus, bet vis ne tai. Ir dabar dar neišmestuose juodraščiuose yra tokių – nepasidavusių.
– Per Cvetajevos poeziją neišvengiamai prisilietėte ir prie jos asmenybės.
– O taip! Į jos eiles sugulęs visas jos gyvenimas – komplikuotas, aistringas, konfliktiškas. Po mirties – apipintas legendomis. Dar Sibire iš Henriko Urbonavičiaus girdėjau, kad ji nusižudžiusi naktį apleistoje cerkvėje. Tokio rango poetei netiko kilpa vargano namelio prieangyje...
12 Marinos laiškų Užupyje
– 15 metų dieną naktį gyvenote su Marina. Ar susidūrėte su kokiu nors ypač nustebinusiu faktu?
– Taip. Tai prieš keletą metų Užupyje atrasti poetės laiškai, rašyti mokytojai Natalijai Haidukevič 1934-1935 m. Susiradau tą namą – Polocko 49A. Čia gyvenusi Rita Ališauskienė papasakojo, kaip darant remontą darbininkai po balkiu aptikę pluoštelį laiškų. Neskaičiusi padėjo juos į virtuvės spintelę. 2001-ųjų vasarą iš Lenkijos atvažiavęs rašytojas Wladyslawas Zawitowskis susirado namą, kuriame prieškariu gyvenusi jo močiutė. Atėjo tiesiog pasižiūrėti. Atsisveikinant buto šeimininkė ir ištraukusi tą pluoštelį: „Gal čia jūsų močiutės?“
Anūkui atiduoti laiškai iškeliavo į Lenkiją, jų nuorašus gavo Maskva ir štai ant mano stalo kukli knygelė „Marina Cvetajeva. Laiškai Natalijai Haidukevič“, kurią man iš Maskvos parvežė duktė.
– Jie kuo nors ypatingi?
– Vienareikšmiškai – taip. Nors tvirtinta, kad perdėm buitiški, nieko naujo poetės biografijai neprideda. Sakysim, ji prašo respondentės 50 frankų švediškam primusui įsigyti. O dėkodama už pinigus atsako: „Nerašykit apie primusą su ironija – tai draugas“. Argi čia buitis? Argi buitis, kai Cvetajeva prabyla apie sunkius savo šeimos santykius, apie kenčiančią ir kitus kankinančią savo sielą? Argi čia buities šaukimas: „O kaip aš norėčiau pragyventi dar šimtą metų (atgal, ne pirmyn!). kad pažinčiau visa, ką žinojau...“
– Kas siejo poetę ir vilnietę mokytoją?
– Žinoma tik tiek, kad jos niekada nebuvo susitikusios. Nors Marina rašė: „Kaip aš norėčiau su Jumis susitikti – gyvenant“. Kitame laiške Natalijai: „Išsiaiškinkim, ko Jūs norite: manęs ar Paryžiaus? Ar – manęs ir Paryžiaus? Ar – Paryžiaus ir manęs?“ Čia visa Cvetajeva – jai ne vis tiek, kas pirma...
– O jūs pati ar buvote Paryžiuje?
– Nebuvau. Tik troškau pamatyti tą, kurį pažino Cvetajeva. Nepažinau – jokio. Esu tikra, kad ir ji nepamatė Vilniaus, nors viename iš dvylikos laiškų rašė: „Vilna – mano miestas: dievinu kalvas. Jas mano širdis priima – ir dar kaip!“
Muras nelankys mano kapo
– Sūnaus dienoraščiuose sukrečia žodžiai: „Iš esmės ji pasielgė visiškai teisingai – toliau būtų tik gėdinga egzistencija“. Pirmas įrašas apie motiną, praėjus trim savaitėm po jos mirties! Ir čia pat: „Parkerį, žinoma, nušvilpė“. Visi rūpesčiai – apie maistą (skanesnį), drabužius (kam atiduoti skalbti ir lyginti), pinigus (kaip greičiau išparduoti motinos daiktus). Ar vilniškiuose laiškuose užsimenama apie Murą?
– Taip, jis minimas paskutiniame laiške ir nuo jo darosi tiesiog kraupu. Ką turėjo iškęsti nujausdama (leisiu pasakyti – žinodama!) motina, laiško pabaigoje parašiusi: „Reikia viską atiduoti vaikams nieko nesitikint. Todėl, kad kitaip negalima – pačiam sau. Muras nelankys mano kapo. (Nemalonu. Kam? Vis tiek tenai nieko nėra)“. Išsipildė. O Murui tada – tik dešimt. Kiek metų ji gyveno su ta nuojauta! Gal net su žinojimu, kad taip bus. Sūnus nebuvo laidotuvėse. Nebuvo prie kapo. Ir kur jis – tas kapas?
– Beveik visi biografai kalba apie itin įtemptus motinos ir sūnaus santykius.
– Reikia pasistengti ir jį suprasti. Berniukas augo ir mokėsi Paryžiuje. Labai gabus, eruditas, ne pagal metus subrendęs. Sudėtingo, prieštaringo charakterio, kaip ir motina, kuri irgi gyveno kankindamasi pati ir kankindama kitus. Ir štai 14 metų jis išplėšiamas iš įprastos aplinkos, atvežamas – 1939-aisiais! – į Maskvą. O karo pradžioje, bijodama bombardavimų, Cvetajeva traukiasi su sūnumi į Jelabugą – nykiausią užkampį. Nei darbo, nei pinigų. Tiesa, ji gali rinktis – rašytojų valgykloje plauti indus arba į kolūkį rinkti bulvių...
– Ar turėjo žinių iš dukters, vyro, įkalintų Leforto kalėjime?
– Jokių. Jai nepranešė net apie vyro sušaudymą.
– Koks sūnaus likimas?
– Georgijus (Muras) po motinos mirties sugrįžo į Maskvą, įstojo į Gorkio literatūros institutą ir, pašauktas iš pirmo kurso į armiją, žuvo pirmame mūšyje Baltarusijoje.
– Ar dabar, kai laikote rankose „Krontos“ išleistą eilių tomelį, Marina jus jau paleido?
– Ne. Bet iškart tęsti – per sunku. Pailsėsiu prie vaikų poezijos. Marina nepabėgs – ji visam gyvenimui. Kaip lemties pirštas.
– Gal ateitų į galvą kelios eilutės pabaigai?
– Žinau tokias. Vienas posmelis – visas eilėraštis. Be datos. „Aš nieko negavau už tai / Padovanojus tokią puotą / O visa – kaip obels žiedai / Lyg siūlo galo atiduota“.
Audronė Jablonskienė
