Nušurmuliavus Olandijos monarchės Beatričės vizitui, išgirdau apie kitą jos kraštietę – Moniką Spijker. Netituluotą, bet vis dėlto grynakrauję olandę iš Amsterdamo. Netrukus ji jau svečiavosi mano namuose. Į mūsų padangę ją atvedę du karšti norai: išmokti lietuviškai ir gauti keletą klasikinio vokalo pamokų iš profesorės Reginos Maciūtės, rašo „Respublika“.
Mudvi susikalbame demokratišku lietuvių, rusų ir anglų kalbų miksu.
Monika šalia savęs pasidėjusi petitu primargintą popieriaus lapą, kur sugrūstos visokios gramatinės gudrybės. Retkarčiais žvilgterėjusi pasitaiso linksnio ar asmenuotės galūnę.
Į Vilnių vedė vienas tikslas
- Kiek kalbų mokate, Monika?
- Anglų, prancūzų, vokiečių ir rusų – gerai. Lotynų, graikų, ispanų ir čekų – turiu pagrindus. Jei lėtai kalba, maždaug 80 procentų suprantu lenkiškai.
- Kodėl šią poliglotinę kolekciją nutarėte papildyti būtent lietuvių kalba?
- Kartą lankydamasi draugų namuose išgirdau jų svečius kalbant telefonu nuostabiai gražia melodinga kalba. Klausiausi jos negirdėto skambesio, ritmingo bangavimo ir aiškiai supratau: dabar mokysiuos šitos! Taip pernai pirmąkart atsidūriau Vilniuje, universiteto kalbos kursuose užsieniečiams.
- Paaukojote atostogas, kad nuo ryto iki vakaro kaltumėte naujus žodžius, galynėtumėtės su tokia sudėtinga gramatika...
- Ne tik. Keliaudama į Vilnių turėjau dar vieną tikslą – susirasti vokalo profesorę Reginą Maciūtę ir gauti iš jos keletą dainavimo pamokų.
Apie ją sužinojau iš interneto. Pasiklausiau net įstabaus balso įrašų.
Pamaniau, kad manasis gana panašus, nors iki jos tobulybės...
Lemtingas nemalonus nutikimas
- Ir atvykusi puolėte ieškoti garsios dainininkės?
- Na, neiškart. Ją susirasti padėjo gana nemalonus nutikimas: pietaujant „McDonald“ mane... apvogė. Nesu tokia žiopla varna, bet čionai atvykusi pasijutau tokia laiminga, tokia pilna euforijos! Atsisėdau užkąsti, o rankinuką su pinigais užmečiau ant kėdės atkaltės. žinoma, tiek jį ir temačiau. Atsisveikinau ne tik su 800 litų, bet ir su asmens tapatybės kortele.
Kreipiausi į policiją. Nesitikiu, kad susigrąžinsiu pinigus, bet reikia dokumento apie vagystę – naujai kortelei gauti.
Išeinant manęs paklausė, gal galėtų kuo padėti. Galit, sakau, suraskit man Reginą Maciūtę. Na, sako, duoti jos telefono neturim teisės, bet palikit savąjį. Ir ką manote? Po pusvalandžio man skambina Regina Maciūtė!
- Sutiko mokyti vokalo?
- Taip. Pasiklausiusi pasakė: su jumis galima dirbti. Išmokė tautinę giesmę, kalėdinę „Tylią naktį“...
- Labai norėčiau išgirsti.
...Mano nuostabai Monika, nė kiek nesiprašydindama, sodriu balsu užtraukia „Alaus, alaus...“ Daina liejasi plačiai, laisvai, be menkiausio užsienietiško akcento. Monikai nutilus, man išsprūsta: dar! Ji rodo į lubas: o kaimynai? Ai, sakau, jie manys – klausausi Monserat Kabalje įrašo. Ir dabar mano nedidelis kambarys plečiasi ir plaukia nuo Pucini garsų. čio čio San arija iš „Madam Baterflai“... Mėlynos solistės akys po akiniais įtartinai sužvilga...
- Monika, ką jaučiate dainuodama?
- Kad išsilaisvina, išsivalo siela. Vibruoja visas kūnas – iki pirštų galiukų. Užliejantis liūdesys įeina ir išeina. Nieko nelieka viduje. Jei liktų – susirgčiau depresija.
- Esate pašaukta scenai, operai.
- Taip maniau ir aš. Dvejus metus mokiausi konservatorijoje, bet mokslas labai brangus, turėjau padaryti pertrauką. Kad laiko negaiščiau, studijavau rusų kalbą, svajojau, kaip originalo kalba dainuosiu čaikovskio Tatjaną, Lizą... Deja, vokalo studijos pernelyg užsitęsė. Jei dabar dar siekčiau vokalistės diplomo, debiutuoti jau būtų per vėlu.
Mano traukinys jau nuvažiavo...
- Bet juk tai nereiškia, kad nebegalite dainuoti?
- Žinoma, ne. Nesiekiu pasaulinės karjeros, tačiau dainuoju ir su choru, ir solo. Mano draugams patinka mano balsas, o kam nepatinka – ilgai šalia neužsibūna.
Dainavimas moko kalbėti
- Esate visiems tokia pat dosni, kaip ir man šią valandą?
- Visada noriai dainuoju draugų vakarėliuose. Neseniai per savo draugės sutuoktuves bažnyčioje duetu dainavau Marijos ir Chose dainą iš „Vestsaido istorijos“ „Make of our hands one hand“. Bijojau, kad neimčiau raudoti – nuo jaudulio, nuo visos tos aplinkos, nuo akimirkos iškilumo ir grožio. Suėmiau save į rankas. Niekam nereikia verkiančios dainininkės, reikia, kad klausydami verktų kiti.
- Kalbų ir vokalo studijos netrukdo viena kitai?
- Priešingai. Dainuodama mokausi geriau kalbėti. Esu tvirtai pasiryžusi taip išmokti lietuvių kalbą, kad po penkerių metų čia, Vilniuje, niekas neįtartų, kad esu ne lietuvė.
Audronė Jablonskienė
