Prieš pat Kalėdas Vilniaus miesto savivaldybėje įvykusi vaikų emalio paroda „Vaikų emalio pasaulis“ paskatino apsilankyti emalio mokykloje prie „Meno nišos“. Norėjosi pamatyti savo akimis, kaip tokius spalvomis žėrinčius stebuklus „kepa“ 6-12 metų vaikai.
...Tą sekmadienio priešpietę „Meno nišoje“ buvo tikras anšlagas. Vakar buvę tik keturi, o šiandien - dvylika! Emalio mokytoja Marytė Gurevičienė vos spėjo suktis. Teko statyti ant kojų dar nevisai užbaigtą stalą, grūsti grūstuvėje ir per tankiausią sietelį sijoti spalvotą stiklą, specialia kempinėle šveisti vario ruošinius, rašo „Respublika“.
Dvylikametis Karolis atėjo apsisprendęs: jis šiandien sukurs savo draugei pakabuką. Iškart išsirinko ovalinį vario gabalėlį su skylute ir ėmėsi darbo. Kiti, ant baltų popieriaus lapų pasidėję delno dydžio stačiakampius, pieštuku piešėsi eskizėlius. Šešiametis Patrikas, su mama atlydėjęs vyresnėlę sesutę Kariną, į tą įtartiną veiklą žiūrėjo nepatikliai. Nei jis čia nori, nei ką. Bet gavęs mažulytį delne telpantį paukščiuką susigundė.
Po ilgų dvejonių įsegė mėlyną akį. Atsirado geltona skiauterikė. Snapas. Žalia uodegėlė. Likę ploteliai prašyte prašėsi naujų spalvų. Netrukus paukštelis nukeliavo į krosnį. O kai ištraukė... Dar prieš valandėlę toks sutrikęs, toks nepasitikintis savimi vaikas leidosi į pergalės šokį...
Išleidus jaunuosius menininkus, susėdame su Maryte Gurevičiene pasikalbėti.
- Kiek pastebėjau, per tą valandą neturėjote laiko nė prisėsti. Figaro šen, Figaro ten...
- Vos spėju suktis, net kai ateina mažiau vaikų, o šiandien - dvylika! Vienam patark, antrą padrąsink, trečiam išdžiovinti plokštelę, dar kitam - padėk ištaisyti jau iškeptą.
- O galima?
- Visada. Yra miestų, kurie, kaip aš sakau, „vaikšto į krosnį“ po 50 kartų. Kol pasiekia norimą rezultatą. Kiti, priešingai, iš anksto pasiruošę netikėtumams. Kartais atrodo, nepavyko. Užkankinta, užmurzinta, o ištrauki - stebuklas! Spalvos atsigavusios, atsiradę netikėti junginiai, užplaukimai. Tai užburiantis darbas su ryškiu netikėtumo efektu, nes degimo krosnis - lygiai toks pat talentingas ir nenuspėjamas bendraautoris.
- Ar emalio liejimas - brangus malonumas?
- Tikrai nepigus, nes medžiagos - atvežtinės. Tik vario paruošų gauname čia pat, Lietuvoje. Laimei, mus remia miesto savivaldybė, kultūros ministerija, dar ir pati turiu šokių tokių asmeninių atsargų.
- Manau, kad tie kūriniai, kuriuos mačiau „Vaikų emalio pasaulyje“, galėtų būti brangiai parduoti. Galėtumėte išsilaikyti.
- Žinau. Tais vaikų darbeliais visi žavisi. Vakar po parodos atidarymo „Pamėnkalnio“ galerijoje užsuko pas mus keli tapytojai - Gražys, Skudutis, Natalevičius, Vilkauskas. Gerdami kavą pamatė vaikų emalius. Pirma reakcija: ką vaikai yra matę. Ar aš rodau jiems meno leidinius, dailės albumus? Ne, sakau, gryniausia fantazijos laisvė, viskas iš savęs. Ar galim nusipirkti? Ne, neparduodam.
Jei kada ir darysime parodą-pardavimą, tai tik labdaros tikslais. Arba imsime kaupti fondą katalogo išleidimui. Geriausius darbus jau dabar atrenku. Atrinkto darbo autorius gauna kaip paskatą nemokamą pamoką (pamoka kainuoja 20 Lt).
- Ar vaikai gali savo darbelius parsinešti namo, parodyti tėvams, seneliams?
- Žinoma. Net nebaigtus. Paskui vėl atsineša. Šiemet visi vaikai iš mūsų rėmėjos Inos Nenortienės gavo varines lėkšteles, kurias patys galės išsidekoruoti ir parsinešti saldainiams, riešutams laikyti. Kada nors gal savo vaikams pasigirs: šitą padariau, kai man buvo šešeri...
- Vilniečiams pasisekė. Regis, tai vienintelė emalio mokykla visoje Lietuvoje.
- Kol kas - taip. Tačiau susidomėjimas didelis. Mane kviečiasi dailės mokytojai ir vyresniųjų klasių moksleiviai į kitus miestus - Šilutę, Klaipėdą, Kintus - edukacinėms programoms. Nemanau, kad emalio meistrai ims augti kaip grybai po lietaus. To nė nereikia. Tačiau būtų labai prasminga suteikti vaikams visapusiško išsilavinimo pagrindus, kaip tai būdavo kultūringuose namuose anksčiau. Kai vaikus mokydavo muzikos, piešimo, šokių, eiliavimo. Netapsi profesionalu - žinosi, kaip tai daroma. Būsi išprusęs meno vertintojas.
Audronė Jablonskienė
