Kartą į spaudos konferenciją prieš savo parodą "Vartuose" Linas Cicėnas atėjo neįmanoma šukuosena - su beformiu styrančiu krūmu ant galvos.
Visi tramdė šypsenas, jis pats stengėsi atrodyti rimtas, bet juoktis prapliupo pirmas: "Sumanymas buvo kitoks, bet išėjus iš kirpyklos ėmė lyti, o aš - be skėčio..."
Prisiminiau tą seną istoriją, nes čia visas Linas: ironiškas ir laisvas, bet ieškantis dėmesio ir supratimo. Panaši ir jo kūryba. Didžiaformatės dekoratyvios drobės apsimestinai nesudėtingos ir jausmingai naivios. Jø įvaizdžiai atsispaudžia atmintyje ir išlieka.
Neseniai apie save jis priminė prieš rinkimus vykusioje statinių akcijoje "Gero vyno parduotuvėje". Raudonai dažyta "La bomb Cica" Editos Piaf balsu plyšavo "Milordą", o mudu su autoriumi sutarėme susitikti pokalbiui.
Į Londoną ir atgal
- Linai, kas atsitiko, kad nebematau jūsų vernisažuose?
- Mieliau pasirenku nuošalų Domininkonų gatvės antikvariatą ir pasimėgauju ikonomis. Jose randu visą šiuolaikiškumo esmę. Kaip ir Bacho muzikoje.
- Toks modernus, šiuolaikiškas, bet nesilankote net ŠMC...
- 95 procentai visuomenės nesupranta, kas yra tas šiuolaikinis menas. Jis tapęs verslo dalimi, juo manipuliuojama. Sakysim, skiriami beprotiški pinigai dideliam medžiui, neva suvienysiančiam tautą. Viena vertus, merkantiliškas menininkų cinizmas, kita vertus – rėmėjų nekompetencija, patiklumas. Pagarba kultūrai, tradicijai jau sudaro tam tikrą kultūros foną. Gi dabartiniai menininkai viską linkę apibūdinti iš "š" raidės. Ir tas baisus susipriešinimas! ŠMC menininkas mielai nužudytų Dailininkų sąjungos narį - ir atvirkščiai.
- Sunku egzistuoti tos įtampos lauke?
- Labai. Todėl ir buvau pabėgęs į Londoną. Prisimenate šviesiausią Europos naktį 2003-iaisiais, kai visi deginome žvakeles, o vienas ūkininkas, girdėjau, net tvartelį ta intencija supleškino? Tada iš Anglijos su savo veidrodžių instaliacija atskrido Andrea Loganas. Aš jį pasitikau, o vėliau, jo pakviestas, nuvykau į Londoną. Gyvenau jo namuose, šlaisčiausi po visokius prabangius vakarėlius, sutikau daugybę įžymybių. Terpė - nuo aukštakulnių transvestitų iki... Ai, nesvarbu.
- Kodėl ten nelikote?
- Dabar bus mažumėlė mistikos. Sapnavau tokį sapną, kad turiu grįžti namo ir kovoti su kiaulėmis, chamais, žodžio laužytojais. Tiksliai nepasakosiu, bet esmė buvo ta. Taigi grįžau ir pamažu viskas ėmė tvarkytis.
Nuėjau dėstyti į Vienožinskio dailės mokyklą. Bet ir ten užsiroviau ant konfliktuojančių grupuočių. Bandžiau priešintis - mane apsvarstė kolektyvas. Kaip Brežnevo laikais! Išėjau. Paskui mane - ir 20 mano mokinių.
Nuo "Vieno žingsnio" iki "Cecilijos"
- Betgi reikėjo "ploto"...
- Iš pradžių rinkdavomės mano garaže. Pasivadinom "Šekspyro broliais". Atėjo ruduo, atšalo, tada persikėlėm į mano namus. Bet kiek tai galėjo tęstis - visi žmonos drabužiai buvo išteplioti dažais, kur tik neatsisėsi - ten prilipsi.
Per kovas su valdininkais pavyko prisistatyti antrą aukštą. Prieš mano 40-metį ten ir įsikūrėm. Pavadinimą pakeitėme į "Ceciliją". Plėtosimės kaip alternatyva Vienožinskio (aš vadinu: "vieno žingsnio") mokyklai, mokysiu ne tik dailės, bet ir šokio, muzikos. Kviesiu dėstytojus iš užsienio.
- Tai nebus pigi mokykla.
- Bet viskas - be apgaulės. Sieksime graikiškos mokyklos principo – kad ne tik tėvai, kurie moka už mokslą, bet ir visuomenė matytų darbo rezultatus, kad visas galimybes skleistis turėtų gabieji.
- Mene vertinimo principai - ypač subtilus dalykas...
- Žinau. Pats patyriau - ir netoleranciją, ir priespaudą. Akademiją baigiau tik dėka tokių dėstytojų, kaip Augustinas Savickas, Vitalijus Mazuras, Adomas Jacovskis...
- Iš kur tas proveržis į pedagogiką?
- Gal iš mamos paveldėjau. Lygiai kaip iš tėvo - beprotišką laisvės troškimą.
- Ar nebijote, kad pedagogika nustelbs kūrybą?
- Jei turite galvoje parodas, tai man jų nereikia. Jos visada būdavo nuostolingos. Kas nori, mane susiranda per internetą. Neseniai vieną paveikslą nusipirko advokatas iš Niujorko.
- Pedagogika dar nenuvylė?
- O ne! Juolab kad ateina tiek gabių vaikų. Matau perspektyvą. Šiandien, kai emigracijos mastai tokie gąsdinantys, džiaugiuosi galėdamas realizuoti save čia, namuose.
Audronė Jablonskienė
