Paskutinį kartą Romą Ramanauską lietuviškame filme matėme Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjime“.
Sėdėjo dažniau nugara į žiūrovus, aiškindamas žmonai (gražiai), kad išeina gyventi ir mylėti kitur. Ekrane gyventi ir mylėti liko kiti. Panašiai kaip realybėje: talentingo, mąstančio, įdomaus aktoriaus neliko nei ekrane, nei scenoje. Muilo operose taip pat nešmėžuoja. O juk kažkada eidavome „žiūrėti Ramanausko“. „Fėjos Dražė variacijos“... „Hamletas“... „Ančių medžioklė“... Šiandien jį veikiau sutiksi Vilniaus centre, senamiestyje, Užupyje. Kažkur skubantį, kažkuo susirūpinusį. Kur? Kuo? Kodėl? Pabandykime tai sužinoti iš jo paties.
Pozicija: nedauginti niekalo
- Romai, kaip tu, žinomas aktorius, režisierius, kultūros žmogus, šiandien jautiesi?
- Ačiū, normaliai. Nuvažiuoju į Rygą, Taliną, Maskvą. Gaunu laiškų nuo senų gerbėjų. O jie: pas jus ten sezonas prasideda, darbymetis. Žiūrovams smagu bus tave matyti scenoje. O aš jau daug metų nevaidinu, negaliu įsiterpti su jokiu projektu. Susirandu gerą pjesę ar išsiverčiu, nunešu į teatrą. Gerai, sako, paskambinsiu. Žinoma, nepaskambina. Nors būtų nedideli pinigai, pigus pastatymas. Nereikia. Būna, ir į akis pasako: net neskaitysiu. Taip man keršija už kritiką, nenuolankumą.
Retai nebeinu į kiną, nes ekranai užgrūsti neskoningais komerciniais filmais. Teatre irgi panašiai. Siekiama aptarnauti žiūrovą, kad valandą dvi jis „turėtų gerą laiką“. Tai neturi nieko bendro nei su menu, nei su kultūra.
Televizija? Seniai nebežiūriu, tik fragmentiškai. Vis daugiau žmonių taip daro - dėl žemo jos lygio. Visi tie serialai, šou nieko bendro neturi nei su menu, nei su kultūra. Masių aptarnavimas, kaip sakydavo partija.
- Tavęs nebandė kviesti?
- Keliskart bandė. Atsisakiau. Dabar nebebando.
- Turėtum dėstyti aktoriaus meistriškumą Teatro akademijoje.
- Pats siūlytis nemoku. Dėstau Užupio gimnazijoje. Patinka.
- Tavo vakarykščiai kolegos - gabūs, pajėgūs aktoriai profesionalai - leidžiasi paverčiami pigiais klounais. Kartelės žemiau jau nebėra kur leisti.
- Apie tai ir kalbam. Vis dėlto viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.
Pasakykime sau: aš nedauginsiu banalybių, netiesos, neteršiu savo vardo, kad nebūtų gėda prieš vaikus, anūkus. Tegul mano vaikams ir anūkams niekas nepasakys: žiūrėk, kokiame š... nusifilmavo tavo tėvas ar senelis! Ir nesiteisinkime, kad reikia gyventi. Nes pasiteisinimų visada atsiras: reikia geresnio automobilio, vasarnamio, reikia - vaiką į brangesnę mokyklą...
- O jeigu - tik mažumėlę, tik šį kartą. O paskui, nuo pirmadienio... Man čia neseniai citavo Johną Updike‘ą, kuris prisipažino keturias knygas rašąs dėl pinigų, penktą - sau.
- Reikia pasipriešinti ir tokiam požiūriui, nesvarbu, kad - Updike‘as.
Jokių kompromisų mene. Čia kaip ir meilėje: negali būti viena, tikroji, o kitos - šiaip sau, laikui praleisti, na „porinėm-neporinėm dienom“. Daug metų vaidintas Moliere‘o Tartiufas, gundydamas draugo žmoną postringauja: „Mes nusikalstame, jei esam pastebėti, o nusidėt slapta nereiškia nusidėti“.
- Ką pasakytum apie skandalą operhauze?
- Sukrėtė. Kad valstybinis teatras net remonto negali švariai pasidaryti - milijonai į nuosavas kišenes plaukia. Net gastrolinės sutartys neskaidrios! Baisiausia, kad nebėra tokius dalykus smerkiančios viešosios opinijos. Jei prieš 100-200 metų koks žinomas asmuo taip apsivogtų, prieš jį užsitrenktų visų padorių namų durys. Prisiminkime Tolstojaus romanus: jemu ot doma otkazali! Nenuplaunama dėmė kelioms kartoms. Dar viduramžiais Vilniuje nedorai pasielgusius savo narius iš cechų šalindavo.
Ar laukti Apokalipsės?
- Ką galvoji apie tą globalinę krizę?
- Niekas nieko nesupranta, tik konstatuoja, kad tokios - visuotinės - dar pasaulis nematęs. Gal tai išbandymas žmonijai? Gal iš tikrųjų paskutinė majų kalendoriaus data - 2012 metų gruodžio 21-oji - visko pabaiga? Ar jau priėjome kelio galą, ar dar bus duota galimybė išbristi? Ir pasidaryti labai rimtas išvadas, kur veda besaikis godumas, beatodairiškas gamtos naikinimas, vandenų tarša, modifikuotas maistas, sintetiniai jo priedai. O gal, sakau, kvailys jau mūsų namuose?
- Ką nori pasakyti?
- Neprisimeni Hemingvay pasakojimo apie pavojingiausią mums kvailį žiemą romane „Kam skambina varpai?“ Vasarą gatve bėga kvailys. Nieko tokio, visi jį mato ir šypsosi: aure, kvailys bėga. Bet štai jis žiemą - apsitūlojęs, kailiniuotas, apsnigtas - niekas jo neatpažįsta. Ir štai jis įeina į tavo namus, nusipurto sniegą, ima nusirenginėti. Ir tada pašiurpęs pamatai: jau tavo namuose kvailys! Kiek tokių „kvailių žiemą“ mūsų politikoje, kultūroje, mene. Nes mūsų laikai jiems labai patogūs
- Kur išsigelbėjimas? Ką daryti?
- Nebeputoti ir pradėti tyliai nuo savęs, lyg nuo nulio. Atsisakyti dalyvauti veikloje, kuri kertasi su mūsų moraliniais įsitikinimais (Solženycinas kadaise tiksliai surašė). Tvirtai tikėti, kad viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Bendrauti su jaunimu, užkrėsti jį savo tikėjimu, įskiepyti pagarbą, meilę didžiosioms tiesoms, šviesai, kūrybai. Man patinka cituoti Šveicarijos filosofą, kunigą Meistrą Erhardtą, kuris beveik prieš 800 metų (!) paskelbė: „Tikėk. Jei netiki - norėk tikėti. Jei nenori tikėti - norėk norėti“.
Kai pabundi kitam gyvenimui, pagalvoji apie jį, išsigąsti: ar visi kvaili, ar tu kvailas? Paguodžia didieji - nebijok, tu nekvailas. Taip būna. Džiaukis jau tuo, kad išėjai iš minios, ryžaisi irtis prieš srovę.
Apie provincialų importo sindromą
- Ar jau pasijutai gyvenąs Europos kultūros sostinėje?
- Niekaip. Tos pačios apsnūdusios gatvės, ta pati pilkuma. Tas pats laukia ir atvykėlio. Nebent pavyks patekti į kokį labai brangų atvežtinį renginį - koncertą, spektaklį, operą... Bet labai gali būti, kad jau bus matęs pas save namuose.
- Tas periferinis importo sindromas! Viską - keliskart brangiau, nei „rinkos kaina“. Šiuolaikinio meno centre - ilgiausia, aukščiausia plastikinių butelių tvora - iš Nigerijos, daugybė prastai artikuliuotų videoinstaliacijų. Viskas - iš penkių žemynų! Iš dešimties bienalių! Taigi pasaulinis šiuolaikinio meno festivalis, o iš esmės - vėl didelis muilo burbulas.
- Aš iškart įtariau, kad čia bus kaip su partijų programomis. Ateinam!
Darysim! Kursim! Bet vos tik susėda į kėdes - visi pažadai - dūmais. Įtariau iškart tą pavojų: ne būti, o atrodyti. Prikeps daug gudrių renginių akių dūmimui, atsiskaitymui, kurių turinys - niekinis. Visi gerai prisimenam, kaip tai vyko tarybiniais laikais, kaip visi to nekentėm.
Aš ir pagalvoju, kad ir ten, toje VEKS komandoje, gal nėra nė vieno tikro vilniečio. Vilniuje gimusio, augusio. Vilniaus gatvėmis į mokyklą bėgiojusio. Jokio kito miesto negali taip jausti, mylėti, kaip gimtojo. Su kuriuo kartu augai, kurio netektis priimi kaip asmeniškas. Nes jei ten būtų nors vienas savo miestą įsimylėjęs vilnietis, tai labai labai norėtų, kad kažkas išliktų. Sakysim, vietoj milijonus kainavusių fejerverkų, Bjork koncerto ir pan. būtų pastatyta mokykla labai gabiems vaikams. O gal - atstatyta kad ir maža „Rotondos“ kavinukė Sereikiškių parke, į kurią tėvai mus, dar vaikus, vedžiodavo, kurioje vėliau patys pasimatymus skyrėme. Sutvarkyta, atgaivinta, ji galėtų pasitarnauti ir kitiems renginiams. O gal vertėjo apželdinti nejaukią, niekam nepritaikytą Lukiškių aikštę. Kad ten būtų malonu pasėdėti, kad mamos vaikus atsivestų. Gal ten ir Vilniaus vaikai ką nors sugalvotų. Duokim jaunimui vieną milijoną - ne, kelis tūkstančius! - jie ir muzikuos, ir šoks, ir dainuos, ir su riedučiais... Tokias kūrybines jėgas pažadintume! Vilnius atjaunėtų.
Visai neišnaudotos Vilniaus istorinio diskurso galimybės. Nesuvokiamai eliminuota tai, kuo miestas didžiuojasi jau penktą šimtmetį - universitetas. Dėl garbės jame mokytis, gauti mokslinį laipsnį, atvykdavo talentingiausieji iš visos Europos. Morawskis, Frankas, Fosteris, Bulhakas, Gary - Vilnių garsinę vardai. Kur jie?
- Oponentai sakys: kritikuoti visi gudrūs. Pabandyk padaryti.
- Nereikia išradinėti dviračio. Mačiau, kaip savo miesto dieną švenčia Ryga. Centrinėje gatvėje - per kilometrą! - nutiesti valgiais ir gėrimais apkrauti stalai, lyg alėja gatvėje. Įeini ir šventi su visais. Bendrauja draugai, susitinka seni pažįstami, džiaugiasi nepakartojamu bendrumo, artimumo jausmu, greta vyksta koncertas. Kiek kalbų, anekdotų, humoro...
- Tai tik viena diena. Ar įsivaizduoji ilgą kultūrinį maratoną?
- Žinoma. Raskim vietą lietuviškų filmų rodymui. Nonstopu. Jaunimas jų nematęs. Tegul pamato, įsitikina, kokį kiną turėjom. Arba Europos kino klasikos, šedevrų maratonas - visam miestui šventė.
Argi ne gėda, kad nebeturim nė vieno kino teatro - nei „Lietuvos“, nei „Neries“ (griūva apleisti), „Pergalės“ (lošimo namai), „Vilniaus“ (prekybos centras), „Tėvynės“ (naktinis klubas). Liko tik mažytė „Skalvija“ gyvenamo daugiabučio kamputyje.
Ryga dar turi jaukių kino teatrų, kur veikia rūbinė, kavinukė, prieš seansą - muzika. Ir Londonas turi, kaip ir likusios Europos sostinės. Jie net brangesni už didžiuosius. Tai elitinio skonio apraiška.
Multipleksai jų niekada nepakeis.
- Bet tai, kaip sako odesiečiai - du dideli skirtumai: elitinis menas ir menas masėms, visam miestui.
- O man atrodo, kai „visam miestui“ - tai ir niekam. Geriau daug gerų nedidelių renginių nei vienas didelis tuščias burbulas. Jei jau Vilnius - kultūros sostinė, nedarykim jo popkultūros užkampiu.
Audronė Jablonskienė
