Ant aklinos betono sienos Konstitucijos prospekte, Vilniuje, jis atsirado vasariškai šiltą spalio pradžios vidudienį. Juo gėrėjosi ne tik kūrėjas Algis Griškevičius, ką tik nemažai paplušėję darbininkai oranžinėmis liemenėmis, stoviniuojantys šalia galingo keliamojo krano, bet ir praeiviai. Retas kuris nepuolė fotografuoti - kas „fotiku“, kas „mobiliaku“.
Kūrinio autorių kalbinome likus pusvalandžiui iki oficialaus atidarymo. Viskas padaryta laiku, nervas praėjęs, „Žiogas“ atrodo fantastiškai.
- Šito jūsų darbo neapsiverčia liežuvis pavadinti skulptūra - jis toks lengvas, ažūrinis, efemeriškas...
- Ir vis dėlto sukurtas iš tradicinių monumentaliosios skulptūros medžiagų - plieno ir vario. Šešių metrų ilgio ir dviejų su puse aukščio vabaliukas sveria apie 700 kg.
- Turėtų sugriūti nuo savo svorio...
- Kad taip neatsitiktų, suvirintas tvirtas plieno karkasas. Tą darbą pagal mano modelį atliko Dailės akademijos meistrai. O paskui jau prasidėjo mano „nėriniai“ - kiekvieną vamzdelį, centimetras po mcentimetro, turėjau apipinti vario viela. Vakarais rankas geldavo taip, kad nelabai padėdavo ir ledo vonelės. Užtai dabar ranką spaudžiu kaip sunkumų kilnotojas.
- Sidabriška konstrukcija spalva nelabai primena varį...
- Nes ji padengta specialiu laku, imituojančiu senumo patiną. Ką tik užbaigtas darbas švytėjo kaip nauja moneta. Laikui bėgant tas lakas nusitrins, o varis natūraliai oksiduosis, pažaliuos, kaip ir dera žiogui.
- Sostinė pasinešusi į perdėm rimtas, oficiozines skulptūras, didingai kylančias ant monumentalių postamentų, o čia - žiogas!
- Išties mūsų mieste labai trūksta jaukių žaidybinių skulptūrų, kokiomis, sakysim, jau seniai puošiasi Klaipėda. Beje, ir ši tokio pobūdžio jau nebe pirmoji. Prie Nekrošiaus „Meo forto“ jau stovi mano „Minotauro pasirodymas“. Gana uždaroje erdvėje, gal ne visi vilniečiai ir matę.
- O šitą užsakė...
- Irgi privatus asmuo - Vidmantas Martikonis. Buvo matęs to „Žiogo“ prototipą, daug mažesnį, rodytą ne vienoje parodoje, net užsienyje. Vis svajojau jį kur nors patupdyti - daug didesnį, aukštai. Martikonis ir sako: Žinau tokią sieną, nuvažiuok, pažiūrėk.
- Būtų smagu kokią naktį - kad ir prieš balandžio 1-ą, jį permontuoti ant kitos sienos arba ant stogo atbrailos.
- Ir mums kilo ta mintis. Būtų labai smagu pralinksminti vilniečius, jeigu tiek nekainuotų montavimo darbai.
- Kodėl „Žiogas“ turi dar ir antrą pavadinimą – „Autoportretas“?
- Manau, žiogo įvaizdis gana tiksliai atspindi mano charakterį: vis šokinėju nuo vieno prie kito. Tapyba, fotografija, skulptūra, viela pinti paveikslai... Man patinka naujovės, eksperimentai. Patinka stebinti ir stebėtis pačiam.
- Ką jaučiate, žvelgdamas į „Žiogą“ dabar?
- Kad jis sušildė nuobodžią, nejaukią betono sieną. Kad verčia nusišypsoti praeivius. Ir dar malonu, kad čia jau niekada nebebus reklamos.
Audronė Jablonskienė
