Sakoma, kad šventa vieta tuščia nebūna. Šią vasarą, minint 20-ąsias Sąjūdžio metines, gimė naujas judėjimas - Lietuvos kultūros ir paveldo sambūris. Pirmaisiais jo signatarais tapo 17 žinomų kultūros ir meno autoritetų - paminklosaugininkai, architektai, dailininkai, literatai, muzikai...
Jie tikisi iš mirties taško išjudinti įstrigusias kultūros ir paveldo problemas, suteikti pagreičio nefunkcionuojantiems įstatymams, sieks informuoti, šviesti ir aktyvinti visuomenę, be kurios sąmoningumo ir aktyvios paramos sunku tikėtis efektyvių rezultatų.
„Respublika“ kalbino žinomą architektą Algimantą NASVYTĮ, po Sambūrio skėčiu atsidūrusį tarp 17 pirmųjų.
Nugalėjo politiniai motyvai
- Ar po 10-20 metų galėsite papasakoti pusiau detektyvinę Sambūrio pradžios istoriją?
- Bijau, kad ne. Mane tiesiog pakalbino paminklosaugininkas Vitas Karčiauskas: Algi, ar nenorėtum dalyvauti gerų idėjų ir intencijų turinčiame kultūrininkų sambūryje? Žinoma, sakau. Gal pats ir nesu aktyvus idėjų generatorius, bet prisidėti, palaikyti - visada. Esu iš tų, kuriems jau seniai skauda dėl to, kas dedasi su mūsų kultūra, paveldu. Dėl to, kad įstatymai egzistuoja, bet neveikia.
- Kas jus labiausiai žeidžia kaip architektą?
- Kad senamiestis užgriozdintas aukštuminiais pastatais, kurių fone dingsta senieji, išnyksta puikiosios Vilniaus panoramos. Vilnius - jaukios gamtos, mažų tūrių miestas. Čia neaukštos kalvos, neplati upė, žalios terasos, nepakartojamas gatvių ir gatvelių raizginys. Viskas susiję, viskas gyva - tarsi subtiliausias perlų vėrinys. Kartą važiuojame su žmona krantine, o ji ir klausia: Algi, kur jūsų pilaitė? Turėjau pirštu parodyti į Architektų sąjungos būstinę, kad pamatytų ją stiklinio daugiaaukščio fone. Taip pat „išnykusi“ Rapolo bažnyčia. Šalia butaforinių Valdovų rūmų susigūžė, sumenkėjo katedra. Išlikusiuose Smuglevičiaus piešiniuose dar tebestovi tų rūmų griuvėsiai - jie gerokai žemesni, negožia šalia esančios šventovės. O dabar dingęs ir žalias Gedimino kalno fonas, pati pilis - viskas pasikeitė tik į blogąją pusę. Kažin ar išvis yra prasmė atstatinėti tai, ko nežinome. Mes, architektai, tą rezultatą numatėme, perspėjome, bet ar kas mūsų klausė - nugalėjo politiniai motyvai.
Įstatyminis nihilizmas
- Už Valdovų rūmus savo litais balsavo ir suklaidinta, vienpusiškai informuota visuomenė. Taigi „vsio zakonno“. O kaip į viršų pačioje Vilniaus širdyje iššovė „Novotelis“?
- Vien tik auksas valdo mus. (Juokiasi.) Pagal projektą jis turėjo būti net trim aukštais žemesnis. Žinau atvejį, kai, patvirtinus vienaaukščio projektą, jis tarsi stebuklų lazdele mostelėjus virto... septynaukščiu. Ir - nieko.
Įsigalėjęs visiškas įstatyminis nihilizmas, niekas nieko nebijo, nepaiso, retais atvejais pažeidėjai atsiperka juokingomis baudomis. Nes visi susieti, surišti, priklausomi. Anksčiau buvo vyriausiasis miesto architektas, dailininkas. Jų žodis būdavo paskutinis. Tos pareigybės dingo dar nepriklausomybės pradžioje. Matyt, kaip labai nepopuliarios, neparankios. Dabar yra Urbanistikos ir architektūros ekspertų taryba, kuriai privalu pateikti tvirtinti visus projektus, tačiau ji turi rekomendacines teises.
- Kitaip tariant - jokių. Ar nereikėtų atgaivinti senųjų institucijų?
- Labai reikėtų. Gal net ne vieno žmogaus, gal optimalesnis būtų meno tarybos variantas. Architektų sąjunga jau ėmėsi iniciatyvos...
Pasenusi sistema
- Taigi reikia funkcionuojančių įstatymų, kietos prižiūrėtojų rankos. O kas trukdo patiems architektams demonstruoti profesionalumą, skonį, urbanistikos ir paveldo reikalų išmanymą?
- Mūsų architektų mokykla neparengė savo mokinių dirbti sąlygomis, kur viską diktuoja pinigai.
- Kas moka, tas ir muziką užsako?
- Deja, taip ir yra. Dažnas galvoja: jei aš atsisakysiu, padarys kitas.
Ir padarys blogiau. Kol nėra veiksmingos kontrolės, besąlygiškai veikiančių įstatymų, tokios sąvokos, kaip pilietinė atsakomybė, profesinė etika, galų gale charakteris - tik tuščias žodžių skambesys. Todėl ir reikia reformuoti visą sistemą, suteikiančią galimybę nebaudžiamiems pažeidimams. Todėl ir reikia visuomenės remiamo autoritetingo Sambūrio.
- Sambūrio branduolys - 17 kultūrai neabejingų šviesuolių. Ar jis plinta?
- Vasara - atostogų metas, antplūdžio negali būti. Rugsėjį prasidės aktyvesnė veikla. Sieksime pritraukti visus, prijaučiančius mūsų judėjimo idėjoms ir vertybėms. Sieksime ne gydyti atskirus kultūros skaudulius, bet visą apleistą, sergantį organizmą. Prie mūsų veiklos galima prisidėti ir virtualiai tinklalapyje „Samburis.lt“ - pranešant apie pastebėtas negeroves, įsitraukiant į disputus, pateikiant vertingų idėjų.
Audronė JABLONSKIENĖ
