Atrodo, kad sostinės žiūrovai vis dar atranda Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, nors jis įvyko jau penktą kartą. Tiesa, nedidelė „Skalvijos“ salė būdavo artipilnė, tačiau prieš kai kuriuos filmus ji privalėjo būti imama šturmu – pavyzdžiui, kad ir rusų režisieriaus Vitalijaus Manskio „Nekaltybę“.
Pakeisti Madonną
V. Manskio pavardę galėjo įsidėmėti tie žiūrovai, kurie mato rusų REN TV kanalą (V. Manskis - šio kanalo „Vertovo studijos“ režisierius ir pagrindinis prodiuseris). Sukūręs 20 labai skirtingų, neretai politiškai angažuotų filmų („Lenino kūnas“, „Jelcinas. Kitoks gyvenimas“, „Gorbačiovas po imperijos žlugimo“), šįkart jis imasi pramogų verslo, bulvarinės žiniasklaidos ir tiesioginių jų aukų temos, rašo „Respublika“.
...Trijuose skirtinguose Rusijos provincijos miestuose gyvenančios merginos, kaip tos Čechovo seserys, veržiasi į Maskvą, į Maskvą! Nes tik ten - marios šviesų, tik ten kalnai - pinigų, tik ten – neribotos galimybės reklamos, mados, realybės, nerealybės ir visokių kitokių šou pasaulyje.
Pirmoji, tarkim, Ksiuša iš Taganrogo - tokia nuo pakaušio iki smailiakulnių rožinė rožinė Barbė - savo gerai apgalvotą biznio planą dėsto kaime gyvenančiai močiutei (atstypčioja pas ją, laviruodama per ožkų kaimenę). Nors ir neskaičiusi (reikia manyti) Carnegie, esminius sėkmės ir karjeros principus ji suvokusi intuityviai: veržliai šauti į tikslą, negaištant laiko oponentams ir neįsigyjant priešų.
Ką vis dėlto ji toje Maskvoje veiks - lyg ir ima interviu močiutė. Ksiuša, beveik nesusimąstydama: pakeis Madonną! Toji jau lyg ir senstelėjusi, metas užleisti nutupėtą vietą jaunesnei. Dainuoti nemoki, abejoja močiutė. Na ir kas - ji galinti šokti. O dar galima dirbti reklamoje. Galima tapti kokios nors garsios firmos veidu. Dėl reklamos ji viskam pasiryžusi.
Pavyzdžiui, galėtų prieš kamerą atimti sau nekaltybę kad ir... kokakolos buteliu! Žinoma, už prideramą honorarą.
Išties, samprotauja filmo kūrėjai, jei žmonės parduoda porinius organus - akis, inkstus - kažkaip išsiversdami su likusiais, kam abejoti dėl tokios nereikalingos, nefunkcionalios prekės kaip nekaltybė. Pardavėja nepatiria jokios žalos organizmui, o pirkėjo savivoka išauga ligi debesų.
Laiminga pabaiga
Filmo tekstas kandus, šmaikštus, aforistiškas. Ne pasyviai komentuojantis vyksmą, o metantis iššūkius žiūrovui, provokuojantis jo mąstymą, išmoningai auginantis intrigą. Filmografijoje nurodytas net teksto autorius - Dmitrijus Bykovas. Tyliosios lietuviškosios dokumentikos žiūrovams tai didelė naujiena.
Labai juokinga scena, kai barbiškoji Ksiuša - jau sostinėje - apžiūrinėja naujutėlaitį prabangų automobilį ir teiraujasi pardavėjo, ar jame yra... radiola? Kitas dalykiškas klausimas: ar jį galima perdažyti rožine spalva?
Filmo pabaigoje - o žiūrovams reikia laimingos pabaigos - mūsų herojė jau sėdi prie vairo mažyčio rožinio „vabaliuko“, kurio žibintai išdabinti raudonomis širdelėmis. Tai kas, kad mašinytė dar tik važiuoja treileryje, kad įsigis ją kreditan, kasnakt ardama rožiniame rožiniame viešnamyje, gosliai staipydamasi rangydamasi apie blizgantį stulpą.
„Tai tik pinigai“
Praleisime antrąją istoriją apie kitą pramogų verslo auką, praradusią nekaltybę Ksenijos Sobčak prodiusuotame projekte „Namas 2“ (vienu metu retransliuotame ir kažkurio mūsų kanalo). Nes ji panaši į pirmąją. Užtat ypatinga - trečioji.
...Automobilio salone sėdi kukli miela aštuoniolikmetė, be kosmetikos, be rožinių blizgučių ir plunksnelių. Ją kalbina vienas filmo kūrėjų.
Pokalbis ne iš lengvųjų. Vargu ar mergina jam būtų pasiryžusi, bet jai sumokėta: 500 dolerių. Taigi...
Ji išspausdino skelbimą internete, kad parduoda... nekaltybę. Už 5000 dolerių. Niekas neatsiliepė. Tada kainą numušė iki 3000. Norinčiųjų atsirado gal dešimt. Kam jai tie pinigai? Studijoms Maskvoje. Merginai labai sunku kalbėti. Kiekvienas atsakymas - po pauzės, virpančiu balsu, lyg replėmis traukiamas. Nors klausimai labai paprasti, pavyzdžiui: „Ką aš turėčiau padaryti, kad tu atsisakytum savo sumanymo?“ Galiausiai mergina pravirksta ir pabėga. Po kurio laiko pamatysim ją vėl. Jau su geidžiamu čekiu rankoje. Šįkart kamera filmuos tik jos blausų atspindį vitrinoje.
„Dabar, kai jau viskas įvyko, ar pasielgtum lygiai taip pat antrą kartą?“ „Ne“. „Ar neatrodo, kad per pigiai parsidavei?“ „Nežinau. Galų gale tai tik pinigai...“ Ir nueina gatve - balta suknele, baltais bateliais, baltu krepšeliu rankoje, kuriame studentės kreditinė kortelė su naujausia įplauka - 3000 dolerių.
P.S. Kad žiūrovai nepagalvotų, jog smegenys išplaunamos ir rožine pudra nupudruojamos tik silpnosios lyties atstovėms, filmo kūrėjai ima ant kabliuko ir įmitusį, treniruotą vyrioką. „Už kiek sušveistum savo š...?“ Galvoja, svarsto, kad nenusipiginus. „Už 50 000 dolerių“. Tai esanti reali suma. Už tokią - galima. O paskui - mauk kur toliau, kur tie pinigai nekvepės. Scenarijus, beje, pažįstamas.
Audronė Jablonskienė
