Regis, nuo Nepriklausomybės paskelbimo dar nė vienų Naujųjų nelaukėme su tokiu nerimu. Tik tada buvome susitelkę ir ryžtingi, dabar - susipriešinę ir pasimetę. Politikai, valdininkai, paskui juos ir žiniasklaida kala į smegenis vieną ir tą pačią vinį: krizė, krizė, krizė...
Kaip tas plintantis antkrytis palietęs kultūros žmones, ar turi jie tam imunitetą, kaip gelbėtis, jei dar išvis įmanoma. Apie tuos ir kitus opius dalykus kalbamės su teatro ir kino režisieriumi Jonu Vaitkumi, rašo „Respublika“.
- Jūs praėjusiais metais tikrai negalite skųstis: gavote teatrą, pasirodė įspūdinga Daivos Šabasevičienės monografija „Teatro piligrimas“, buvote apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi...
- Visada norėjau savo teatro, bet kol kas turiu tik stogą virš galvos. Savu jis taps per savą repertuarą, savų minčių ir idėjų realizavimą, galų gale savus žiūrovus.
Šiandien visuomenėje daug uždarumo, susipriešinimo. Teatras turėtų tapti susikalbėjimo, susiklausymo vieta. Kad jis būtų ne tik rusų, kaip skelbia iškaba, bet visų. Kad visos kalbos skambėtų nuo scenos. Tokių bandymų jau yra buvę, bet tik bandymai, netapę sistema, principu.
- Sunku bus susigrąžinti rimto repertuaro vertą publiką. Šiandien dauguma teatre ieško to paties, ko ir visokiuose „bla bla šou“.
- Deja, tokia realybė. Tokio „švietimo“ rezultatus pamatėme per pastaruosius rinkimus.
- Dar Leninas žadėjo, kad valstybę galės valdyti kiekviena virėja...
- Dabar virėjas pakeitė šoumenai. Kai žmogui išplautos smegenys, gali jį bet kuo įtikinti. Ar anksčiau ne tas pats buvo? Aktorius įtikinamai suvaidina partinį sekretorių, o žiūrovai jau įtikėję, kad šitas tai padarytų tvarką!
- Kaip čia atsitiko, kad teatrai be kovos perleido potencialius savo žiūrovus televizijai?
- Deja, deja... Nepasakyčiau, kad valstybiniai teatrai (visuose miestuose) formuotų kryptingą repertuarą, būtų idėjų, minčių forpostai, gilintųsi į esminius gyvenimo ir būties dalykus. O nepriklausomi - Nekrošiaus, Koršunovo, Jankevičiaus - Lietuvoje vaidina labai mažai.
Apie kultūros politiką
- Kaip manote, kodėl taip atsitiko? Kodėl geriausieji Lietuvoje nereikalingi?
- Nes kultūros politika tokia. O ji atspindi mūsų partinių vadovų išprusimą, suvokimą, kas yra kultūra, kokia vieta jai skirtina jų planuose. Juk nė karto nebuvo, kad laimėjusi partija pakviestų kultūros ministrą iš šalies - prityrusį, turintį idėjų, gerai pažįstantį sudėtingą kultūros terpę. Su kultūros ministro kėde lyg ir daromi eksperimentai: kompozitorius, poetas, solistas, partijos eilinis, artistas... Kad gaučiau teatro vadovo postą, turėjau rašyti projektus, nušviesti perspektyvinius planus, repertuarą, pagrįsti savo teatro viziją... O naujam ministrui nieko nereikia. Meta į vandenį, net nežinodami, ar moka plaukti. Gal išsikapstys...
- Visi patekom į „durnių laivą“?
- Nemanau. Negalvokim, kad mus valdo kvailiai. Valdo cinikai, valdymo mokslų sėmęsi dar anų laikų partinėse mokyklose. Šiandien jie – visose valdymo grandyse. Godūs, nepasotinami, turintys šeimas ir klanus.
Jiems labai paranki apkvailinta, „žvaigždžių“ dulkėmis apakinta tauta. Tokią lengviau valdyti. Manipuliuoti.
Apie tylinčius cinikus
- Kodėl tyli protingieji, kultūros žmonės? Kodėl jų balsas už uodo plonesnis?
- Dauguma jų ir mane šokiruoja. Nuo Atgimimo, Sąjūdžio laikų. Kur buvo aktoriai, režisieriai? Prisimenu Genį, Adomaitį, dar vieną kitą... Nei prie Seimo, nei prie bokšto... Tų, kurie iš scenos klykė apie patriotizmą, idealus - jų ten nebuvo.
- Taigi ir idėjų ruporai - cinikai?
- Manau, kad taip. Abejingi cinikai. Ar teatrų vadovai bent kartą yra susirinkę apsvarstyti kultūros situacijos, ar jiems rūpėjo, kas bus kultūros ministras? Ar aktoriams svarbu, koks jų teatras, ką vaidina?
Ar yra protestavę, piketavę, mitingavę? Tik vaiposi, šaiposi... O jei kas imasi ką daryti - naivuolis, kvailelis. Tad kaip man tikėti tokiu žmogumi, jei jis man ims kažką deklaruoti nuo scenos?!
- Betgi tai karta, subrendusi jau nepriklausomybės laikais. Kas kaltas?
- Visuomenė. Šeima. Mokykla. Pastaroji - ypač. Nekalbama apie priedermes, vertybes, idealus. Tik baiminamasi, gink Dieve, pažeisti kieno nors laisves. Žmogus dabar laisvas nuo visko. Toks yra iškreiptas demokratijos, liberalizmo supratimas. Manau, tai daroma sąmoningai ir tam skiriami dideli pinigai. Tai sąmokslas prieš žmogų. Kad jis gyventų baimėje, kad netikėtų įstatymais, teisėsauga, neturėtų vertybių, kad leistųsi paverčiamas darbiniu gyvuliu. Tokį gali išnaudoti kaip zombį, šerdamas popkornais ir hamburgeriais, pamalonindamas akiai mielais vaizdeliais.
- Kodėl niekas nešaukia, kad karalius nuogas?
- Ir man keista. Pasišnekame, pasišaipome tik tyliai, tarpusavyje. Įsigalėję dvejopi standartai, dvejopa moralė. Ir ko norėti, jei visi buvusieji - sekretoriai, rezervistai, agentai - taip gerai jaučiasi išvertę kailį, užima aukščiausius postus. Visuomenė tyli. Intelektualai, rašytojai tyli. Nors, atrodo, jau nebeturi ko prarasti - privilegijų, bilietų...
Kas šildosi prie VEKS?
- Po kelių dienų tapsime Europos kultūros sostine. Regis, šiandien po šito teiginio jau reikėtų dėti klaustuką - ar tapsime? Ką apie tai manote?
- Nesu labai informuotas. Daug kalbų, apkalbų, įtarinėjimų. Nėra įsitikinimo, kad vyksta rimti dalykai. Skambinama varpais apie masiškumą, fejerverkus, balionus... Gal čia žiniasklaidos kaltė, kad ji nesugeba informuoti, nušviesti? Gal žmonės labai rimtai dirba, gal ne dėl jų kaltės kažkas stringa...
- Vakar per Maskvos žinias girdėjau, kad rusai metams atideda kovą su korupcija, nes... jau išvogtas tos kovos fondas...
- (Juokiasi.) Kai vyksta koks nors didelis, brangus renginys, valdininkai nepraleis progos pasišildyti rankų. Nenustebčiau, jei ir prie VEKS ne vienas būtų prikišęs nagus. To negalėtų būti, jei vyktų nuolatinė Kultūros ministerijos, savivaldybės kontrolė. Kodėl nėra?
Tie, kuriems turėtų rūpėti, bijo atsakomybės, o tie, kuriems rūpi ir kurie daro, palikti kapstytis vieni. Gali būti sąžiningiausias žmogus, bet aplinka taip tave gali suvystyti - nenusiplausi per visą likusį gyvenimą. Tai labai dramatiška, niūrias išvadas skatinanti patirtis.
- Kokia būtų reziumė? Ko tikėtis iš ateinančių ubagystės metų?
- Kultūrai tai bus didelis išbandymas. Gal net pozityvus. Gal atsisijos tikrieji menininkai nuo apsišaukėlių. Tie, kurie sugeba kažką padaryti su keliomis lentutėmis, nuo pigių blizgučių ir pigių pramogų gamintojų. Taigi ateina įdomus ribinės situacijos metas, kai turės trūkti susikaupusios bjaurasties pūlinys ir išsivalys visas organizmas.
- Į ką dedate viltis, jei taip nusivylėte menininkais?
- Į paprastus žmones. Gal jie galų gale susimąstys, kas yra valstybė, tauta, kalba. Kas yra partijos ir partiniai oratoriai, vieną kalbantys, kitą darantys. Kad valstybė - aukščiau už sotų kąsnį ir šiltą lizdelį.
Kad priklausome vienas nuo kito. Kad galima nevogti, neimti ir neduoti kyšių, gerbti žmogų, kuriam esi paskirtas tarnauti. Kad galima padėti darbdaviui, o jis - tau.
- Kalbate apie Kampanelos „Saulės miestą“?
- Utopija? Galbūt. Bet kitos išeities neturime. Jei neapsivalysime - žūsime.
Audronė Jablonskienė
