Gintaro Beresnevičiaus studija „Lietuvių religija ir mitologija“ sulaukė pakartotinio leidimo („Tyto alba“), tapusio ypatingu įvykiu – dėl Šarūno Leonavičiaus iliustracijų. Tobulai oforto techniką įvaldęs dailininkas žinomą religijotyrininko veikalą pavertė knygos meno paminklu. Deja, šiandien galime pakalbinti tik vieną įspūdingos knygos kūrėjų, rašo „Respublika“.
- Šarūnai, ar buvote pažįstami su Beresnevičium?
- Paviršutiniškai. Kažkas supažindino. Pasėdėjom kavinėj. Pasišnekėjom. O paskui - tik labas, labas... Anuomet negalėjau nė nutuokti, kad taip teks priartėti prie jo kūrybos, mąstymo, kai jo paties jau nebebus.
- Regis, tas suartėjimas buvo determinuotas. Iš įvairiausių mitologinių sistemų atėję siužetai, Biblijos vaizdiniai, literatūriniai personažai, jų netikėčiausi susipynimai ir simbiozės - vienodai artimi jums abiem.
- Teisingai. Ir Beresnevičiaus knygoje nėra vientiso pasakojimo, linijinio laiko. Tai veikiau apmąstymai, prielaidos, asociacijų jungtys. Iš esmės tai pakankamai argumentuotas mokslinis darbas.
- Tai gal nebereikėjo nė gilintis?
- Priešingai. Skaičiau ne vieną kartą, ir pirmyn, ir atgal. Tekstas dailininkui visada labai svarbus. Nors ir nedariau tiesioginių iliustracijų, ėjau kitu keliu.
- Nesuklysiu pasakiusi, kad esate įsimylėjęs Diurerį?
- Jis man - Dievas. Nuo 14 metų. Tėvo bibliotekoje buvo JAV išleistas klasikinės grafikos albumas. Prie jo išsėdėdavau valandų valandas. Nuo Diurerio - ir susižavėjimas metalo raižymu. Tai nešiuolaikiška, daug darbo reikalaujanti technika.
- Esate ne tik vienas techniškiausių grafikų, bet ir labai estetiškas. Agresyvumas, perversija, stipriai veikiantis negatyvas - taip pat ne jūsų arsenalo.
- Būdamas studentas kažką tokio bandžiau daryti, bet viskas atsidūrė šiukšlyne. Kai dirbi su negatyviom nuotaikom, prastas išeina ir darbas.
Manau, harmonijos ieškojimas ir yra pagrindinis menininko užsiėmimas.
- Yra ir kitaip mąstančių, kad menas - už gėrio ir blogio ribų.
- Tai pasipūtėlių teorija. Arogantiška poza. Menininkas - ne Dievas, jis pasaulio nekuria. Tik siekia pažinti ir interpretuoti.
- Prieš 20 metų esate sukūręs iliustracijas Aido Marčėno eilių knygai „Žmogaus žvaigždė“. Filigraniniai piešiniai tušu, guašu ir pieštuku užburia fantazijos dosnumu, puošnumu, atlikimo precizika...
- Įdomiausia, kad jos buvo skirtos visai kitai knygai. Bet jas pamatęs leidėjas pasakė: per geros tiems tekstams, ieškosim kito autoriaus. Ilgai jos gulėjo stalčiuje, kol man pačiam šovė į galvą: Aidas Marčėnas! Jis sutiko iškart. Sėdo ir parašė.
- Manau, esate nemažai prisidėjęs prie Eglės Mikulionytės „Jajos“ triumfo Japonijoje. Nesunku įsivaizduoti, ką reiškia grafiką dievinančiam japonui gauti ne spaustuvėje atspaustą kvietimą, bet originalų ofortą.
- Dėl visko kalta prieš 10 metų labai pabrangusi spauda. Gavęs užsakymą apskaičiavau, kiek atsieitų spaustuvės išlaidos, ir supratau, kad pigiau bus rankomis. Taigi ėmiau ir atspaudžiau visą plakatų tiražą (70), kvietimus.
- Valandų valandas dirbate palinkęs prie vario ir cinko plokščių, su ploniausiais teptukais - prie popieriaus lakštų. Tam reikia skruzdės kruopštumo ir dramblio kantrybės. Kaip ilsitės?
- Ant vandens. Visas vasaras leidžiu buriuodamas Baltijoje ir Šiaurės jūroje.
- Visada maniau, kad jachtos - eilinis sportas turtuoliams.
- Tai mitas. Žinoma, ne visi gali užsisakyti naujutėles jachtas iš katalogų - su barais, dušais, raudonmedžio apdaila ir vario rankenom. Gali rasti ir už porą tūkstančių dolerių. Normalią, be pretenzijų. Bet vėlgi - ją remontuosi ir remontuosi. O tai reiškia - laikas, pinigai.
- Ar tas pomėgis kaip nors susijęs su kūryba? Na, turiu omeny, kad ir estampuose - laivai, vandenynai...
- Paišyti, ką matau, man neįdomu. Bet plaukdamas daug galvoju. O ką daugiau veiksi - sėdi naktį prie vairo po žvaigždėtu dangum...
- Dieve! Kvapą užima. Bet juk yra ir proza: reikia pamiegoti, pavalgyti. Galų gale darganos. štormai...
- Jūroje į viską reaguoji kitaip. Mieste lietus nervina, o jūroje, su štormine apranga - normalu. Reikia pavalgyti, numigti - bent 20 minučių tave pakeičia autopilotas.
- Ir ką žvaigždėtas Baltijos dangus pašnibždėjo šią vasarą?
- Sukasi galvoje vienas ciklas, bet nesakysiu apie ką.
- Dirbate prie eskizų?
- Jų nepripažįstu. Visada - tiesiai ant plokštelės.
- Nebijote suklysti?
- Jei taip atsitiks, pataisysiu. Jau moku. Nors žinau, kad neprireiks.
Audronė Jablonskienė