valstybininkai

Senokai, jau nuo 2007 - ųjų vasario, nebetarnauju Tautosaugos departamente, kitaip sakant, mūsų Tėvynės Lietuvos politinėje policijoje. Nebetarnauju, nes “netekau pasitikėjimo” po to, kai 2005 – aisiais nuvežiau Patriarchui ganėtinai įtikinančių popierių apie kai kuriuos lengvai pažeidžiamus vyrus - KGB rezervistus, kurie buvo infiltruoti į itin svarbias Lietuvos institucijas ir tapę jų vadovais.

Šalies teisėsauga tęsia teismų prieš protestuojančius visuomenininkus ir politikus, vienaip ar kitaip susijusius su dramatiškus Garliavos įvykius lydėjusius protestus, ciklą. „Lietuva jau niekuo nebesiskiria nuo kaimyninės Baltarusijos, kurią  pamokyti demokratijos nepraleidžia progos mūsų politikai.

Praėjusį savaitgaliai vyko net du mitingai Vilniuje, o šiandien vidurdienį Kauno Vienybės aikštėje surengtas dar vienas. Be kita ko organizatoriai skelbiasi kovosią ir prieš „valstybininkus“ bei pedofilus. Protestuos prieš klanus „Valstybė užvaldyta klanų, teisėsauga paralyžiuota, padorūs pareigūnai atleidžiami iš darbo. Šalyje įsigali vagys ir kyšininkai, o žmonės bėga iš Lietuvos kaip iš maro zonos. <...> Pakeisti situaciją gali tik visų neabejingų ir padorių šalies žmonių vienybė.

Kai tuomet Seimo NSGK atliko istorinį parlamentinį tyrimą, iš Seimo tribūnos pasakiau visai Lietuvai: nustatėme labai grėsmingą reiškinį – valstybę baigia užvaldyti antikonstitucinė grupuotė, kurią vėliau žurnalistai praminė „valstybininkų“ klanu. VSD virto KGB/FSB priedangos organizacija? Mano ir kelių kolegų (viso buvome septyni) rizikos ir pastangų dėka mes pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje pasakėme, kad visų šalies blogybių šaknys slypi valdomoje demokratijoje.

Man vadovaujant Seimo NSGK ir atliekant garsųjį parlamentinį tyrimą buvau gavęs pakankami informacijos, jog su manimi norima fiziškai susidoroti. Tačiau vėliau vis dėlto buvo nuspręsta pradėti plačią šmeižto kampaniją. Apie tai mums komitete liudijo saugumo karininkai, ištikimai tarnavę ne „valstybininkų“ klanui, o Lietuvos valstybei. Pagal tuo metu ir dabar turimus VSD duomenis, juodinimo tikslams suinteresuotos struktūros žiniasklaidai skyrė milžiniškus pinigus.

Kaukės anksčiau ar vėliau nukrenta. Kiek kartoninių iečių sulaužė ir kiek vienkartinių vėliavų iškilnojo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiai suvaidintoje kovoje prieš „valstybininkų“ klaną ir valstybės užvaldymą? Pamenate? Taigi. Tai buvo vienas iš išsidrožtų rinkiminių arkliukų, kuriais dabartinis premjeras Andrius Kubilius ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė jojo į užimamus postus. Ir kas? Ogi nieko.

„Valstybininkai“ perėjo į puolimą. Apie tai paskelbė jų ruporas „Lietuvos rytas“ bei paviešino jiems tarnaujantis  nacionalinis translioutojas - LRT. Prieš tai visa šalies žiniasklaida su patosu pranešė: kaip šauniai mūsų teisėsauga kovoja su neva „korumpuotais“valdininkais, protegavusiais žinomo šalies verslininko B.Lubio „Achemos“įmonę. O ši, kaip žinia, planavo prisidėti statant suskystintųjų dujų terminalą.

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai įvardijo: tampame oligarchų valdoma korupcine valstybe. Sveikinu drąsią ir pilietinę Prezidentės poziciją, kuri pirmoji iš aukščiausių šalies pareigūnų pagaliau procesus, vyskatnčius mūsų valstybėje, pradėjo vadinti tikraisiais vardais. Juolab, kad abstrakčių pasamprotavimų ir paraginimų “kažką„ daryti jau prisiklausėme iš jos pirmtako - Valdo Adamkaus.

Visa Europa gina savo teises ir niekas tuo nesistebi. Kai tik pabandoma ką nors panašaus padaryti Lietuvoje, iškart klijuojama marginalų, violetinės minios, šiukšlių etiketė. Ponui R. Valatkai iš „valstybininkų“ klano oficijozo net vaidentis pradėjo, kad minia jau baigia sugriauti valstybę ir demokratiją. Šiaip, šis ponas, pilnas arogancijos ir savęs sureikšminimo, visiškai būtų nevertas dėmesio, jeigu tai nebūtų planingas šio klano atstovų masinis puolimas prieš Lietuvos gyventojus.

Valstybininkais pasiskelbusios niekieno nerinktos grupuotės pavadinimas greitai imtas sprausti į kabutes. Vėliau kova su jais tapo politine mada. Galop šią etiketę imta klijuoti be atrankos. Kalbos apie „valstybininkų“ klaną šiandien yra populiarios ir aktualios. Sudaryti ilgiausi valstybės užkulisių grupuotei neva priklausančiųjų sąrašai, pripiešta schemų. Nesutariama, ar klanas jau nugalėtas, ar jis tebėra galingas ir pavojingas.

Naujausio savaitraščio „Balsas.lt savaitė“ „Karštojoje temoje“ – žurnalisto Tomo Čyvo straipsnis „Valstybininkai“, kur jūs?“. Valstybininkais pasiskelbusios niekieno nerinktos grupuotės pavadinimas greitai imtas sprausti į kabutes. Vėliau kova su jais tapo politine mada. Galop šią etiketę imta klijuoti be atrankos. Tačiau vis nėra atsakymo – ar klanas jau nugalėtas, ar jis tebėra galingas ir pavojingas. Vyraujant chaosui lengva turėti didelę įtaką valstybės valdymui.

Dar prieš keturis metus iš LR Seimo tribūnos kaip NSGK pirmininkas pristatydamas, istorinio pagal savo reikšmę, parlamentinio tyrimo išvadas aiškiai pasakiau visai Lietuvai, kad mes susidūrėme su neregėto masto antikonstitucine valstybės užvaldymo grėsme iš nelegalios, labai plačiai veikiančios, grupuotės. NSGK išvados pradžioje buvo rimtos, bet korektiškos. Mes tyrimą vykdėme slaptame režime, o be to, nesinorėjo pakenkti šalies prestižui.

Lietuvos viešosios erdvės susiskaldymas į nesiklausančias, bet transliuojančias stovyklas išryškėjo po to, kai Baltarusijoje mįslingai žuvo Valstybės saugumo departamento (VSD)  pareigūnas V. Pociūnas, o po jo mirties pasklidusios versijos bei šmeižtai pakibo ore.

Visai neseniai rašiau, kodėl turi keistis Generalinės prokuratūros vadovybė. Priežastys - tai bylų tyrimų vilkinimas, nesąžiningas (švelniai sakant) jų kvalifikavimas bei paruošimas teismui. Žmonės, nesuprasdami lietuviškos teisėsaugos subtilybių, dažnai  nesuvokia kiek daug priklauso nuo prokurorų. Priklausomai nuo to, kaip prokuroras sutvarkys bylą, tokia ji ir keliaus į teismą. Teisėjas turi dvi galimybes: grąžinti bylą papildomam tyrimui arba nuteisti.

Prezidentei generalinis prokuroras Algimantas Valantinas yra tinkamesnis nei Vygaudas Ušackas. Darykit, vaikai, kaip prokuroras – netirkite saugumiečių kritimo pro langus, jų pomirtinio šmeižimo. Pramiegokite, jei norite, porą rezonansinių žmogžudysčių ir žaiskite su pedofilijos byla, kaip su dėlione. Svarbiausia, neprieštaraukite „šventajam“ (atleiskite už šventvagystę) sostui.

Pernai gruodžio 30 d. „Lietuvos ryte“ pasirodė tekstas „Valstybininkas: pretenzija į sąvokos analizę“. Autoriai: Alvydas Jokubaitis, Raimundas Lopata. Ilgas politologinis tekstas su ilgu literatūros sąrašu. Jame nurodyti ir „valstybininko termino dezavacijai skirti tekstai... grindžiantys „valstybininkais pasivadinusių nomenklatūrininkų atmainos“ koncepciją“. Tarp jų – blogo Brazausko įrašas „Lietuvos ir Amerikos „valstybininkai“: (ne)nuskaidrinti mitai“. Viskas okey. Cituoja, tai cituoja.

Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Algimantas Matulevičius teigia, kad Valstybės saugumo departamento karininkas Vytautas Pociūnas galėjo būti nužudytas dėl 35 milijonų JAV dolerių. - Ką tik baigėsi Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimas dėl Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) slaptų kalėjimų teroristams Lietuvoje.

Vis dėl to teisingai senoliai sakydavo: „Niekad neik su Velniu obuoliauti“. Štai susidėjo berniukai ir mergaitės, pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu, su Šėtono imperijos emisarais, ir jau prieina liepto galą. O dar neseniai atrodė galingi Lietuvoje kaip niekas kitas – viskas buvo jų rankose: prezidentūra su prezidentu, pozicija su opozicija, ministerijos (pradedant nuo Užsienio), teismai (įskaitant Konstitucinį), spec. tarnybos ir nacionalinė spauda kartu su nacionaliniu transliuotoju.

2006 metų rugpjūčio 23 dieną Breste, šalia „Inturist“ viešbučio, rastas Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Gardine ministro patarėjo pulkininko Vytauto Pociūno kūnas. Treji metai po Lietuvos pulkininko žūties buvo ne ką mažiau baisūs nei pati tragedija.

Prieš 2008 metų Seimo rinkimus „valstybininkų“ klano priešakiniuose bastionuose – Užsienio reikalų ministerijoje (URM), Valstybės saugumo departamente (VSD) ir Prezidentūroje – tvyrojo slogi atmosfera. Nors klanas jau seniai kontroliavo praktiškai visas pagrindines Lietuvos valstybės institucijas, buvo baimintąsi, jog rinkimus gali laimėti jėgos, kurios jau nebepakęs tokio valstybės profanavimo.

Po pulkininko Vytauto Pociūno žūties Breste ir jo išsiuntimo į Baltarusiją aplinkybių parlamentinio tyrimo lauktas valstybės gyvenimo apsivalymas neįvyko, o „valstybininkų“ klanas liko nepaliestas, rašo „Lietuvos žinios“. O gal „valstybininkų“ klano niekad nebuvo, tai tik prielaidos, fikcija? Tada ir pulkininko auka būtų beprasmė? Bet tai ir siekė įrodyti Seimo tyrimo priešininkai, šmeiždami pulkininką po mirties ir drabstydami purvais, persekiodami visus, kurie bandė aiškintis, kam trukdė V.Po...

Būtų įdomu, jei ministras pirmininkas ir jo „politbiuras“ su visais partiniais ir nepartiniais „valstybininkų“ strategais kreiptųsi pagalbos į tautą.Jei Valdas Adamkus vetuos „Leo LT“ įstatymą – neteksime Gedimino Kirkilo, kaip premjero. Taip „leidžia suprasti“ jis pats. Nežinia, ar Lietuva išgyventų šią šiurpią netektį ir skausmą, juolab, kad tuo pačiu grėstų bent laikinai – iki persėdimo į kokį nors kitokį postą – likti be Albino Januškos. Tai tikriausiai sunkiai išgyvenamas smūgis.

Pirmąją dalį pabaigiau pastebėjimu, kad ne tik sąmokslo teorija, bet ir praktika visada turi silpnų vietų. Daugybę nepatogių klausimų atrajoti ir perkramtyti dėl VSD ir kitų skandalų priversta viešumon ištraukta „valstybininkų“ kompanija tapo kažkiek pažeidžiama. Su ja nederintas kandidatas į prezidentus gali atsirasti.

VSD skandalo įsiūbuotas Lietuvos valdžios laivelis toliau siūbuoja, nepaisant to, kad šio laivelio kapitonai  šiaip taip  rado kursą, kuriuo, jų manymu, jie sėkmingai išplauks į ramesnius ir malonesnius vandenis. Šio siūbavimo priežastis yra ta, kad mažesnės politinės- finansinės grupuotės bijo būti nuskriaustos, nes didesnės politinės- finansinės grupuotės siekia painių kompromisų  būdu pasiekti taiką. Kitas svarbus dalykas – aplink VSD skandalą esanti atmosfera.

Visai nesenai, išgirdus žodį „Draugystė“, kiekvienam prieš akis atgimdavo didingas keliolikos aukštų viešbutis, žavingai besišypsanti Kristina Brazauskienė  ir ūkiškai tvirtas Algirdo Mykolo Brazausko balsas, teigiantis jog su „Draugyste“ viskas tvarkoje bei viskas teisėta ir niekam Lietuvoje neverta nei aiškintis, nei jaudintis dėl „Draugystės“ praeities, o juolab dėl ateities.

Kelis kartus įvairiais klausimais nepaklusęs Lietuvos socialdemokratų partijos vadovybei Vilniaus skyriaus pirmininkas, naujai išrinktos Vilniaus miesto tarybos narys A. Paleckis ir toliau nepasiduoda. Laimėjęs partijos etikos komisijoje jis ketina tęsti derybas dėl koalicijos su R. Paksu ir nekeičia savo atskiros nuomonės dėl VSD vadovybės. Apie tai su juo ir kalbasi „Balsas.

Eilinis besitęsiančio VSD skandalo vingis – dėsninga mūsų šalies politinės „sistemos“ veikimo išdava. Lieka tik vienas paprastas klausimas: kada gi bus pasiekas dugnas? Tačiau, pažiūrėjus atidžiau, gal būt pamatysime, kad jokio dugno nėra ir būti negali. Tiesiog taip veikia visagalė „sistema“ ir ji veiks tol, kol egzistuos. Beprasmišku sentimentalumu gali būti įvardintas žmonių noras vadinti šio skandalo herojus bei jų elgesį įvairiais epitetais. Nuo to situacija nepasikeis.