Prieš 2008 metų Seimo rinkimus „valstybininkų“ klano priešakiniuose bastionuose – Užsienio reikalų ministerijoje (URM), Valstybės saugumo departamente (VSD) ir Prezidentūroje – tvyrojo slogi atmosfera. Nors klanas jau seniai kontroliavo praktiškai visas pagrindines Lietuvos valstybės institucijas, buvo baimintąsi, jog rinkimus gali laimėti jėgos, kurios jau nebepakęs tokio valstybės profanavimo. Kurį laiką atrodė, kad „valstybininkai“ jau susitaikė su jų galybės eros baigtimi ir ieško būdų tyliai „dezaktyvuotis“.
Nekantriai laukė rinkimų ir sąmoningesnė Lietuvos visuomenės dalis, kuri tikėjosi išsvajoto valstybės apsivalymo. Tiesa, geriau informuoti vyrai ir moterys (ypač politikos apžvalgininkų tarpe) jau tada atkreipdavo dėmesį į tai, kad konservatorių vadovybės veiksmai vis dažniau tampa kontraversiški ir neadekvatūs, o tos politinės jėgos, kurios artikuliuotai išsakė savo požiūrį į apsišaukėlius „valstybininkus“ – Arvydo Akstinavičiaus vadovaujama Lietuvos socialdemokratų sąjunga arba karingasis Algimantas Matulevičius su savo komanda – į Seimą greičiausiai nepateks.
Po antro rinkimų turo, jau žinant rinkimų rezultatus ir naujai susidariusį jėgų santykį, vis dar buvo vilties, jog marga (švelniai tariant), bet dailiu „permainų vėjo“ vardu pasivadinusi valdančiųjų koalicija visgi imsis sunkaus Lietuvos „dealbinizacijos“ darbo. Kaip gi kitaip – nepatvarkius uzurpatorių, patys valdantieji neišvengiamai liktų tik klano valios vykdytojai. Juk ne veltui buvęs premjeras juokais buvo vadinamas „svarbiausio šalies albino atstovu spaudai“.
Deja, tos vilties lieka vis mažiau. Nors Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) konstatavo, kad tuometinė VSD vadovybė neleistinais būdais siekė įtakoti politinius procesus Lietuvoje, tą patį stebime ir dabar. Retą dieną Seime nesutiksi VSD vadovo Povilo Malakausko, kuris ne tik parlamentarų kabinetuose, bet ir Seimo kavinėje nepailsdamas aiškina politikams, ką ir kaip jie turėtų daryti (arba nedaryti). Ypač plačiai nuskambėjo P.Malakausko susitikimas su tuo metu dar tik būsimu premjeru Andriumi Kubiliu, kuomet vyriausias Lietuvos saugumietis pavadino didžiąją dalį mūsų politikos apžvalgininkų „vanagais“, galimai tapsiančiais pavojų nacionaliniam saugumui kelsiančios partijos užuomazga.
Atitinkamas „aiškinamasis“ darbas buvo pravestas ir su naujuoju NSGK pirmininku Arvydu Anušausku, ir su Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininku Aleksandru Sacharuku. Nežinau, kas ten buvo prikalbėta, tačiau protingi ir gerai informuoti žmonės po tų pokalbių prabilo jau ne savo, o P.Malakausko žodžiais.
Dar vienas jau prieš porą metų įvardintas nerimą keliantis reiškinys – tai ydinga praktika skirti į atsakingas pareigas vaikinus iš „valstybininkų“ klano irštvos – URM. Gal nauja valdžia pabandė keisti padėtį bent jau šioje srityje? Nieko panašaus – išeiviai iš minėtos „superministerijos“ plečia savo pozicijas ir toliau. Pavyzdžiui, nuatarta paskirti Vyriausybės kancleriu URM valstybės sekretorių Deividą Matulionį, o Seimo pirmininko patarėju – anemišką kirkilinės vyriausybės diplomatijos šefą Petrą Vaitiekūną. Maža to, šaltiniai URM praneša, kad dar vienai valstybės institucijai – Integracijos departamentui vadovauti irgi parinktas „savas“ žmogus – Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Arvydas Daunoravičius. Skaitytojui turbūt bus įdomu sužinoti yra ir tai, kad iki šiol negirdėtas Integracijos departamentas – tai lygšiolinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės, kuris pagal neseniai patvirtintą naujos Vyriausybės programa turi būti panaikintas iki 2009 metų balandžio 1 dienos, perduodant jo funkcijas atitinkamai Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijoms. Tai kodėl naikinamai institucijai, kuriai liko gyvuoti vos trys mėnesiai, yra numatyta paskirti naują vadovą ir dar pakeisti jos pavadinimą? Kodėl apie tai žinoma URM, tačiau nieko nežinoma Kultūros ministerijoje? Ir apskritai, jei Vyriausybės programa buvo patvirtinta Seime – kur , kokiose pirtyse ir tualetuose yra priimta ir patvirtinta „alternatyvinė“ klano programa?
„Kas yra šių namų šeimininkas“, rodoma ne tik pavyzdžiais iš „albininės“ kadrų politikos. Grasinančių užuominų galima įžiūrėti ir vėlų vakarą po Vyriausybės programos patvirtinimo Prezidentūroje sušauktame VSD vadovo ir pirmųjų (?) šalies asmenų pasitarime, kuriame buvo kalbama apie kažkokias planuojamas riaušes. Suisidaro įspūdis, kad valdžia (ir slaptoji, ir, deja, teisėta taip pat) sąmoningai kelia paniką, o būsimais riaušininkais matomai ketinama paskelbti tuo pačius „vanagus“ iš politikos apžvalgininkų ir visuomenininkų tarpo. „Valstybininkai“ jau seniai įtikėjo, kad Valstybė – tai jie patys, o dabar jie intensyviai kuria „priešo įvaizdį“, bandydami tokiu būdu nukreipti nuo savęs kylantį tautos įtūžį. Kūria „priešo įvaizdį“ ir patys pereina į kontrpuolimą.
Ta prasme labai simptomiškas yra „Veido“ savaitraštyje išspausdintas buvusio Konstitucinio teismo pirmininko, dabartinės TV žvaigždės ir būsimo „valstybininkų“ klano kandidato į prezidentus Egidijaus Kūrio straipsnis „Kaip Saugumas sekė, sekė ir vos nesusekė Girniaus“. „Saugumas“ – iš didžiosios raidės, Girnius – be vardo („žinok, šunie, savo vietą“). Apskritai šį arogancijos, pagiežos ir paniekos oponentams kupiną straipsnį galima buvo pavadinti „Buvome apžergę Lietuvą, esame ją apžergę ir būsime apžergę amžinai“. Juk ne tai svarbu – tobulas ar nelabai yra Kęstutis Girnius, kurį užsipuolė gražuolis profesorius. Svarbiau yra tai, kad palaipsniui, bet nuosekliai Lietuvoje įtvirtinamas rusiškas „valdomosios demokratijos“ modelis, kuriame VSD skiriamas ypatingas vaidmuo.
Nors E.Kūris konkrečių pavardžių savo straipsnyje kaip ir nemini, jos nesunkiai iššifruojamos iš lėkštokai užgaulių ir niekinančių užuominų apie jame minimus žmones. „Toks žurnalistas“, kuris „pagal reikalą prisistato ir politologu“, ir jo straipsnis, sukėlęs slaptos valdžios susierzinimą – tai tik pretekstas aploti. Bet iš E.Kūrio opuso mes galime sužinoti, kas gi yra įrašytas pirmais numeriais į „valstybininkų“ sudaromus juoduosius sąrašus. „Vienas veda radijo laidą“ – tai greičiausiai Tomas Dapkus. „Kitas veda televizijos laidą ir vadovauja interneto portalui“ – čia jau Virgis Valentinavičius. „Trečias vadovauja laikraščiui“ – aišku, tai „žydriesiems albinams“ negailėstingas Valdas Vasiliauskas. „Ketvirtas vadovauja tokiam atseit institutui“ – atpažįstame Darių Kuolį. Dar minimas „kitas žurnalistas“, kurį pagal kontekstą galima „rekonstruoti“ kaip Tomą Čyvą.
Štai jie, baisuokliai, išdrįsę siekti, kad Lietuva iš „valstybininkų“ užvaldytos „valstybės“ pavirstu į normalią demokratinę valstybę be kabučių. O profesoriui – teležvaigždei – būsimam kandidatui galima tik padėkoti už tai, kad pasufleravo mums visiems, ką Lietuvoje (ir užsienyje, ypač Gudijos viešbučiuose) turime saugoti kaip savo akies vyzdį. Bent jau man šis penkių apžvalgininkų („vanagų“ pagal P.Malakausko apibūdinimą) sąrašas vertingas tuo, kad dabar aš labai gerai žinau, ką aš norėčiau matyti pirmųjų šalies asmenų vietoje.
www.slaptai.lt
