Kaukės anksčiau ar vėliau nukrenta. Kiek kartoninių iečių sulaužė ir kiek vienkartinių vėliavų iškilnojo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiai suvaidintoje kovoje prieš „valstybininkų“ klaną ir valstybės užvaldymą? Pamenate?
Taigi. Tai buvo vienas iš išsidrožtų rinkiminių arkliukų, kuriais dabartinis premjeras Andrius Kubilius ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė jojo į užimamus postus. Ir kas? Ogi nieko. TS-LKD rinkiminiai pažadai reformuoti Valstybės saugumo departamentą (VSD), kuris neišlipa iš skandalų nuo karininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties, buvo melagingi, nes niekas nėra padaryta. O mes nuoširdžiai darbavęsi Seimo NSGK ir realiai rizikavę ne tik savo ramybe tikėjome, kad tai tikrai rimta. Ir kas galėjo pagalvoti, kad vardan postų žmonės pasirengę net mirusiuoju pasinaudoti.
Maža to, TS-LKD apsimelavusių lyderių panosėje vyksta net ir laikinai nušalintų „valstybininkų“ grįžimas į įtakingus postus. Antai Seimo vicepirmininkas ir naujasis Liberalų ir centro partijos vadovas Algis Čaplikas patarėju pasiėmė buvusį VSD darbuotoją, „pilkuoju VSD kardinolu“ vadintą Dainių Dabašinską. Kam? Tenka įtarti, jog tik tam, kad paties A. Čapliko ir visų valdančiųjų visi bijotų. Bijotų stalčiuose prilaikomų kompromatų.
A.Čapliko bendrapartietis, Vidaus reikalų ministras R.Palaitis viceministru įdarbino VSD darbuotoją D.Dabašinsko vienmintį ir Mindaugą Ladigą. Aišku tik viena – be aiškių perspektyvų likusi LiCS mėgina tapti niekieno nerinktų, bet valstybę vis dar norinčių sukinėti pagal save „valstybininkų“, tebekontroliuojančių VSD, prokuratūrą ir Užsienio reikalų ministeriją politiniais atstovais. Įtaka „valstybininkų“, o kalbančios galvos ir „stogas“ Seime bei vyriausybėje – nukaršusių „liberalcentristų“. Tokie koalicijos partnerių pasirinkimai tinka ir TS-LKD vadams, kurie, matyt, bus prisidirbę pakankamai, kad prisibijotų atsigaunančio klano veikėjų.
Tokiomis aplinkybėmis nebetenka ne tik stebėtis, kad nebaudžiamai siautėjanti „valstybininkų“ gauja, apimta nebaudžiamumo ambicijų, „ėda“ teroriste apšauktą Eglę Kusaitę, bei konservatorių ministro A. Sekmoko nurodymu atleidinėja iš darbo buvusius VSD sąžiningus karininkus nuoširdžiai liudijusius NSGK per (2006 m.) parlamentinį tyrimą apie valstybę užvaldžiusį „valstybininkų“ klaną, bet ir tuo, kas vyksta parlamente. O čia Darbo partija, su visais "ogurkichais", iš TS-LKD panosės nušvilpė kovos su Lietuvą plėšiančiais oligarchais ir dujų monopolininkais vėliavą. Mat jie dabar siūlo tai, ko per didžiąją kadencijos dalį nesugebėjo padaryti konservatoriai – Gamtinių dujų įstatymo pataisomis išnaikinti parazitinę tarpininkų grandį. Tokiomis aplinkybėmis belieka pasveikinti TS-LKD, kuri pozomis jau moka keistis ne tik su vadinamaisiais socialdemokratais, bet ir su tais, ką JAV diplomatai įvardija Rusijos agentais.
Didžiausia gėda šioje liūdnoje istorijoje turėtų būti, kad TS – LKD net nesugebėjo oficialiai paraginti visos savo frakcijos vardu generalinę prokuratūrą, kad būtų pradėta byla prieš akivaizdžius Vytauto Pociūno šmeižikus, tarp kurių buvo ir čia minėti. Jie demonstruoja olimpinę ramybę, kai jų partiečio Seimo NSGK pirmininko Arvydo Anušausko atlikto parlamentinio tyrimo išvadas dėl CŽV kalėjimų ir VSD vadovų savivalės turėjusi ištirti prokuratūra vieno prokuroro Mindaugo Dūdos mostu šias išvadas pavertė niekinėmis. Jis vienasmeniškai paneigdamas viso Lietuvos parlamento nuomonę nusprendė, kad Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius ir Dainius Dabašinskas nekalti, o jei yra medžiagos rodančios kitaip, tai yra valstybės paslaptis. Nors minėto Seimo tyrimo išvadose aiškiai pasakyta, kad ponas Dainius Dabašinskas vienasmeniškai nušalindavo oro uosto, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų pareigūnus nuo atskridusių amerikietiškų lėktuvų patikros nei ponui M. Dūdai, nei juo labiau A. Čaplikui tai ne argumentai. Dėl A. Čapliko buvusio „Abonento“ bendražygio sentimentų mažai kam gali kilti, tačiau kaip po to Lietuvos žmonėms į akis žiūrės ponia Rasa Juknevičienė ir apie katalikišką moralę švenčių proga mėgstanti mums priminti Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Gal tikrai pats laikas šioms ponioms prieiti išpažinties, o visų tautiečių nuoširdžiai atsiprašyti, kad vis tik „valstybininkų“ klano visagalybės baimė yra aukščiau už padorumą ir krikščionišką moralę.
