Lietuvos viešosios erdvės susiskaldymas į nesiklausančias, bet transliuojančias stovyklas išryškėjo po to, kai Baltarusijoje mįslingai žuvo Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnas V. Pociūnas, o po jo mirties pasklidusios versijos bei šmeižtai pakibo ore.
Žiūrėkite vaizdo konferenciją straipsnio pabaigoje
Politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas teigia, kad susipriešinimas ir stovyklų susiformavimas žiniasklaidoje egzistavo jau seniai, o V. Pociūno žūtis jį tiesiog paryškino. Jis teigia nesąs nustebintas ir tuo, kad žiniasklaida politikos, visuomenės veikėjus ir net savo kolegas viešai padalino į „valstybininkus“ bei „pilietininkus“. Padalinimas, pasak jo, yra gan dirbtinis ir ne visada pagrįstas, o vienai ar kitai stovyklai asmuo priskiriamas remiantis gan primityviais kriterijais.
Viešųjų ryšių specialistas, bendrovės „Brandscape“ vadovas Mindaugas Lapinskas teigia, kad žmonėms tiesiog psichologiškai lengviau yra su kažkuo susitapatinti. „Klausimas – kas mus ligi šiol valdo, rūpi trims, na gal penkiems procentams žmonių, turint omenyje tai, kad net į rinkimus ateina apie keturiasdešimt procentų. ... Paklausiu – ar tu už Kedį, ar prieš, sužinosiu, kad negėrei degtinės su Vyšniauskaite (Birutė Vyšniauskaitė – žurnalistė, anot oficialios parlamentinio tyrimo medžiagos, praleidusi naktį Valstybės saugumo departamento direktoriaus Arvydo Pociaus kabinete ir vėliau paskelbusi jau žuvusį žmogų neva kompromituojantį straipsnį, - „Balsas.lt“) ir man bus geriau.Jei aš pasakysiu, kad man patinka buvęs saugumo vadovas Arvydas Pocius - būsiu geras kitiems. Naikintuvuose labai gerai yra turėti elektroninį aptikimo prietaisą – „savas-svetimas“, tačiau žiniasklaidoje tai nebūtinai tinka“, - viešosios erdvės paveikslą mėgino piešti M. Lapinskas.
Anot M. Lapinsko, praėjus keturiems metams nuo V. Pociūno žūties, po kurios sekė kai kurių žiniasklaidos priemonių nei patvirtinta, nei paneigta informacija arba šmeižtas apie žūties aplinkybes, nėra pagrindo teigti, jog padėtis viešojoje erdvėje pagerėjo. Tam pritarė ir A. Medalinskas, pabrėždamas, jog žurnalistas dabar atsiduria tarp dviejų presų. „Šalia to, kad nori pateikti savo paties interesus ar pasaulėžiūrą atspindinčią nuomonę, dar yra ir savininkų reikalavimai“ – sakė jis.
Tiesa, A. Medalinskas oponavo M. Lapinskui dėl menkai politika besidominčių žmonių. „Jei šiandien būtų paklausta – ar jūs norite, kad būtų atskleista tiesa apie V. Pociūno žūtį, manau, jog teigiamai atsakytų devyniasdešimt procentų“, - sakė jis.
M. Lapinskas sakė manąs, kad susidomėjimas augtų, jei žiniasklaida sugebėtų nušviečiamiems įvykiams suteikti atitinkamą kontekstą. „Jei žiniasklaida pasakytų, kad jūs nesate saugūs, nes jus, kaip ir Pociūną, gali, paprastai kalbant – nužudyti, jei sakytų, kad esate nesaugūs, nes jūsų pokalbių gali klausytis visi ir visada – būtų kitaip“, - sakė M. Lapinskas.
Jis taip pat teigė skiriąs „senąją ir naująją“ žiniasklaidą, kaip kažkada „senąją ir naująją“ Europą skirstė JAV viceprezidentas Dickas Cheney. „Naujoji“, t.y. internetinė žiniasklaida, anot M. Lapinsko daro pažangą, o senojo tipo žiniasklaidos priemonės, jo teigimu, tebesėdi Pirmojo pasaulinio karo tipo apkasuose.
Kaip pavyzdį abu pašnekovai nurodė diskusiją, kilusią po neseniai paskelbto intelektualo Tomo Venclovos straipsnio „Aš dūstu“.
Anot A. Medalinsko, kilusi diskusija parodė, jog įmanoma šnekėtis ne vien vertinant asmenybes ir su jomis susijusias istorijas, kaip nutiko V. Pociūno ar Drąsiaus Kedžio atvejais, bet ir vertybių pagrindu. A. Medalinskas pabrėžė, kad jį, šiuo atveju, nustebino tai, jog svarių argumentų buvo paskelbta ne tik atsakomuosiuose Romo Gudaičio, Algirdo Patacko ar Romualdo Ozolo straipsniuose, bet ir internautų atsiliepimuose po jais, nors taip, anot jo, būna retai. Tiesa, apžvalgininkas pripažino, jog žmogaus žūtimis ar nužudymais papuoštos istorijos visada itin mobilizuoja. Šioje vietoje jis reiškė susirūpinimą ir visuomenės sambūrių tendencijomis.
„Aš pašiurpau, kai perskaičiau D. Kedžio rėmėjų sąjūdžio programą ir ten pamačiau, kad jie kovos prieš imigraciją. Kaip tai galima susieti?", - stebėjosi jis. A. Medalinskas taip pat stebėjosi pasigirdusiais politikų pareiškimais, kad su V. Pociūno žūties istorija siejamos dvylika saugumo departamento pažymų, galimai atskleidžiančių ne tik korupciją ir verslo grupuočių ryšius su politikais, bet ir žiniasklaidos papirkinėjimą, ūmai imtos vadinti nesvarbiomis senienomis. Pokalbio dalyviai ragino, tokiu atveju, paskelbti jas, kad naudos turėtų bent istorikai.
Žiūrėkite vaizdo konferenciją
