Eilinis besitęsiančio VSD skandalo vingis – dėsninga mūsų šalies politinės „sistemos“ veikimo išdava. Lieka tik vienas paprastas klausimas: kada gi bus pasiekas dugnas?
Tačiau, pažiūrėjus atidžiau, gal būt pamatysime, kad jokio dugno nėra ir būti negali. Tiesiog taip veikia visagalė „sistema“ ir ji veiks tol, kol egzistuos. Beprasmišku sentimentalumu gali būti įvardintas žmonių noras vadinti šio skandalo herojus bei jų elgesį įvairiais epitetais. Nuo to situacija nepasikeis.
Kaip nelinksma ištarti – esame valdomos demokratijos šalis, postsovietinė erdvė. Nuo Rusijos skiriamės tik specifika, o valdžios konstravimo filosofija išlieka panaši. Nes ją konstruoja panašios „galvos“, praėjusios gerą sovietinio gyvenimo ir karjeros mokyklą.
Rusijoje viskas paprasčiau, yra vienas stiprus valdžios centras - Kremlius ir jo šeimininkas - aplink kurį spiečiasi politikų likučiai, valdininkai, oligarchai. Jam besąlygiškai paklūsta specialiosios tarnybos. Atėjus laikui, šeimininkas pasirinks savo įpėdinį, tuo užtikrindamas „sistemos“ stabilumą ir aiškias žaidimo taisykles visiems vadinamojo „politinio proceso“ dalyviams. Šioje „sistemoje“ savo vietą ir vaidmenį žino visi. Taip pat žino, kas bus, jei nustatytų taisyklių nebus paisoma. Todėl jokių skandalų Rusijoje nevyksta, na, išskyrus neįtikusių žurnalistų ar į nemalonę patekusių oligarchų persekiojimus. Štai tokia „demokratija“...
Lietuvoje nėra vieno stipraus „svorio centro“. Yra politinės partijos, kurioms nuolat trūksta valdžios ir pinigų. Yra stambusis verslas, kuris turi pinigų, tačiau jam reikia protekcionistinių valdžios sprendimų, kad gauti dar daugiau pinigų. Taip pat yra per daugiau kaip penkiolika metų sustiprėjęs valdininkų klanas. Tai tie paslaptingieji „valstybininkai“. Nereikia painioti su likusiais valdininkais. „Valstybininkų“ labai nedaug, tačiau jie yra pagrindinė „sistemos“ varomoji jėga, lyg skiedinys, betonas dabartiniam valdžios rūmui. Užimdami aukštas pareigas, jie nuolat yra valdžioje. Jie nedalyvauja rinkimuose. Todėl ilgainiui, esant silpnai politinei sistemai, tampa savotiška jungiamąja grandimi, tarpininkais tarp verslo ir politikos. Pasakysite, kam tie tarpininkai reikalingi, juk ir taip politikai puikiai sutaria su mūsų nacionaliniais oligarchais. Taip, tačiau partijų daug, vyriausybės keičiasi, o būtent „sistemos“ žmonės, „valstybininkai“ užtikrina šios struktūros stabilumą. Tuo pačiu, ir savo materialinę gerovę bei šviesią ateitį sau bei savo vaikams. Šio stabilumo užtikrinimas yra labai sunkus, titaniškas ir nedėkingas darbas. Būtent „valstybininkai“ sugeba „suderinti interesus“ ir pasiūlyti suinteresuotoms pusėms optimalius sprendimus. Gražiausias to veikimo pavyzdys – siūlymai Darbo partijai prieš balsavimą dėl VSD vadovo Pociaus tolesnio likimo. Tikslus smūgis ir tikslas pasiektas – VSD vadovas lieka savo poste. Bent laikinai, bet ir tai jau didelė pergalė. Laimėta laiko, ateityje bus galima dar kažką „sustrateguoti“.
Ar ilgai tokia valdžios „sistema“ gali egzistuoti? Manau, pakankamai ilgai. Žinoma, pirmas ir svarbus žingsnis žengtas – kai kurie valstybininkai pateko į viešumą ir jų veikimo laukas tapo ženkliai apribotas. Tačiau instrumentų darbui liko pakankamai – štai socialdemokratai yra įtikinti, kad jie kontroliuoja VSD. Todėl remia „valstybininką“ Pocių. Šventieji naivuoliai. Patyrę žaidėjai, o elgiasi kaip jaunamartės. Akivaizdu, kad bus suvilioti ir pamesti. Tai tik laiko klausimas. Žinoma, laikas politikoje yra labai brangus dalykas visais požiūriais. Gal ne tokie jie ir naivūs...
Silpnoji sistemos grandis – minėtasis Pocius. Toks žmogus efektyviai jį palaikančių žmonių naudai gali dirbti tik tada, kai yra nepastebimas. Tačiau problema yra ta, kad esant dabartinei situacijai, nėra kuo ir kaip jį pakeisti. Įgyvendinti sklandų valdžios perdavimą kaip ambasadoriaus Laurinkaus laikais praktiškai neįmanoma. Todėl trauktis „sistemos“ architektams nebėra kur. Šiandien reikia žūt būt išsaugoti Pocių VSD vadovo poste.
Stebėdamas šią košę, prisiminiau senovės Kinijos išminčiaus Lao Dze žodžius: kada valstybėje klesti betvarkė, atsiranda „ištikimi tarnai“.
Ką čia bepridursi. Liūdniausia tai, kad štai toks nacionalinis valdomos demokratijos modelis gali gyvuoti pakankamai ilgai. Kol arenoje išliks sovietinio režimo išpuoselėti „valstybininkai“, ištikimi sistemos tarnai. Vadinasi, šis procesas gali trukti dar 30 ar 40 netrumpų metelių. Keisis dekoracijos ir veikėjai, o esmė išliks ta pati. Nes sistema pati nesireformuoja. Ji gyvuoja, nepriklausomai nuo atskirų žmonių valios, lyg koks mitinis drakonas ar hidra. O to mistinio padaro širdis paslėpta kažkur labai giliai – galbūt visų šalies piliečių protuose?
Yra ir kitas scenarijus, beveik fantastinis – kad greitai mūsų šalyje bus sukurta pilietinė visuomenė, kaip tikrosios demokratijos pagrindinė sąlyga ir garantas. Atsiras nesavanaudiškų politikų kritinė masė, sugebanti reformuoti pati save. „Valstybininkai“ tuomet pamažu taps tiesiog institucijų vadovais, valdininkais. Skamba lyg gražus sapnas – gal šio plano spartesniam įgyvendinimui reiktų pakeisti konstituciją ir vietoje „moralinio autoriteto“ prezidento į monarchus pasikviesti kokį garbų Europietį, senos valdovų dinastijos atstovą? Lietuvos istorijoje būta tokių precedentų – kvietėme valdovais švedus Vazas, prancūzus Valua. Dabar galėtume pasikviesti Vindzorus iš Didžiosios Britanijos. Juolab, karalienė Elžbieta mūsuose populiari. Šį vaidmenį galėtų atlikti princas Haris. Žinoma, vėliau, kai grįš iš Irako... Pakankamai turtingas, nepaperkamas, gerai išauklėtas jaunuolis – galėtų būti tikras mūsų šalies konstitucijos garantas ir moralinis autoritetas. Tačiau nežino mūsų šalies specifikos, gerai parinkti patarėjai jį greitai tinkamai paruoštų... Dviem žodžiais tariant, šlovė drakonui!
Kol kas belieka laukti Seimo NSGK medžiagos išslaptinimo. Ne dėl to, kad tai ką nors pakeistų. Šiaip, iš smalsumo...
