Visai nesenai, išgirdus žodį „Draugystė“, kiekvienam prieš akis atgimdavo didingas keliolikos aukštų viešbutis, žavingai besišypsanti Kristina Brazauskienė ; ir ūkiškai tvirtas Algirdo Mykolo Brazausko balsas, teigiantis jog su „Draugyste“ viskas tvarkoje bei viskas teisėta ir niekam Lietuvoje neverta nei aiškintis, nei jaudintis dėl „Draugystės“ praeities, o juolab dėl ateities.
Išgirdus žodį „Draugystė“ šiandien, norom nenorom, šis žodis asocijuojasi su naftos vamzdžiu, kuris jau kuris laikas stovi tuščias, nors rusai teigia, kad viskas čia tvarkoje bei teisėta ir niekam neverta nei jaudintis, nei aiškintis dėl to.
Ar išties viskas taip ir yra? Ar išties dėl nieko jaudintis nereikia?
Keistai mes privatizuojame Lietuvoje daug ką, o ypač “Mažeikių naftą”.
Kažkodėl kažkam pasirodė, kad patys mes valdyti “Mažeikių naftos” nesugebame ir, kad būtina surasti kažką, kas tai darytų už mus. Kažkas suformulavo mintį, kad, kuo greičiau Lietuva atsikratys “Mažeikių naftos” akcijų, tuo geriau visi mes gyvensime.
Įdomu, kodėl?
Motyvų buvo pateikiama daug ir įvairių. Buvo politinių, buvo ekonominių bet iš esmės visi jie pasirodė esą populistiniai ir vargu bau ar Lietuvai patys geriausi bei naudingiausi.
Nekalbėkime apie Wiljams kompanijos laikus ir mūsų begalinį dosnumą. Nors greičiau tai buvo ne kvailas dosnumas, o neleistinas aplaidumas ar net paprasčiausias nusikaltimas prieš valstybę ir jos žmones.
Šis “Mažeikių naftos” atidavimo epizodas buvo senai, ir visi viską čia puikiai žino ir supranta.
Pasirodo, kad ne ką mažiau idomus ir paskutinis “Mažeikių naftos” pardavimas lenkams.
Nutilo fanfaros ir pasigyrimai dėl taip sėkmingai parduotos įmonės kaimynams lenkams kainos, o pasirodo, kad jokių ilgalaikių naftos gavimo sutarčių naujieji “Mažeikių naftos” šeimininkai su niekuo neturėjo ir neturi.
Jeigu lenkai neturi jokių garantijų dėl naftos gavimo, tai kodėl taip greitai reikėjo parduoti “Mažeikių naftos” akcijas priklausiusias Lietuvai jiems? Kas vertė mus parduoti savo valstybės akcijas tiems kurie žalios naftos turi lygiai tiek pat kiek ir mes? Kodėl ir ar ilgai naujiesiems “Mažeikių naftos” savininkams apsimokės naftą į Mažeikius vežti tanklaiviais? Ir kas bus tada, kai pasirodys, kad eksplotuoti Mažeikių gamyklą neturint naftos paprasčiausiai nenaudinga?
Ar nešmėžuoja čia taip gerai Lietuvoje žinomas „atkato“ šešėlis, už kurį, kaip visada, galop mokėsime mes visi. Ir ne tik pinigais.
Vieša paslaptis yra tai, kad taip vadinamųjų „tradicinių“ partijų politikams Lietuvos perspektyva rūpi ne kažin kiek. „Valstybininkai“ mato valstybę, vos ne kaip savo nuosavybę ir į jos problemas žvelgia tik per savo ar savo bičiulių interesų prizmę.
Tai akivaizdžiai patvirtino dalis Seimo nacionalinio saugumo komiteto paviešintos medžiagos, akivaizdžiai parodančios, kas ir kokiais būdais sprendžia savo ar savo globėjų klausimus, naudodamas valstybinius resursus.
Tai, kad kai kas bando valstybę pavesti savo „kromeliu“, nėra nieko naujo, tačiau visos valstybės, tarp jų ir Lietuva privalo gintis nuo tokių „valstybininkų“ ir jų kėslų bei ginti savo, o tai reiškia - mūsų visų interesus.
Kaip akivaizdžiai rodo paskutiniai įvykiai su „Dujotekana“ ir bandymais reguliuoti jos viršpelnius, nei Seimas nei Vyriausybė to daryti nepajėgia. Dar daugiau, Vyriausybės vadovas ir ministrai bei teismai aršiai gina ne Lietuvos valstybės, o „Dujotekanos“ interesus. Įdomu, kodėl?
Paprastai savo valstybės interesus gina specialiosios tarnybos, analizuodamos situaciją, prognazuodamos galimus padarinius ir įspėdamos valstybę apie galimas grėsmes.
Ką darė ir kokias pažymas rašė mūsų valstybės specialiosios tarnybos, kai “Mažeikių nafta” nemokamai buvo atiduodama amerikiečiams ar parduodama lenkams, neturintiems nei naftos nei jos gavimo garantijų?
Kodėl žmonės, privalėję analizuoti visas galimas pasekmes, taip lengvai „pakibo“ ant lenkų pusės duodamų pažadų. Ar tai atsitiko tik dėl galimo kompetencijos trūkumo bei nepakankamo disponavimo informacija, ar dėl kokių nors kitokių priežasčių?
Ar iš tiesų mūsų išlaikomos valstybinės bei specialiosios tarnybos bei jų darbuotojai tarnauja Lietuvos valstybei ar vykdo užsakymus, gaunamus iš kitur?
Būtent tai ir yra esminiai klausimai, į kuriuos būtina gauti aiškius ir nedviprasmiškus atsakymus prieš skiriant naująjį VSD vadovą, diskutuojant dėl premjero patarėjo A. Januškos ar grįžtant prie Prezidento Valdo Adamkaus gėdingai vetuoto įstatymo, ribojančio KGB rezervistų darbą valstybinėse struktūrose.
Draugystė - tai tik gražus žodis, neturintis nieko bendro nei su mūsų žioplumu ar neleistinu aplaidumu, nesugebėjimu tvarkytis savo kieme.
Tie žodžiai - tai tik nelemtas sutapimas, dėja simbolizuojantis ir išryškinantis mūsų šios dienos realybę, kurioje mūsų, Lietuvos piliečių, interesų dažniausiai nėra.
Valentinas Mazuronis yra Seimo frakcijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) seniūnas
