valentinas mitė

„Troškimas – pusė gyvenimo, abejingumas – pusė mirties“. Kahlilis Džibranas (Gibran Khalil Gibran) Antrojoje liepos pusėje darbdaviai, siekdami atsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių, ir vėl diskutavo dėl imigracijos taisyklių liberalizavimo.

Nuo pat Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo iš Rusijos girdėjosi skeptiškų balsų, kad ši nepriklausomybė nėra ilgalaikė. Dar daugiau, viešai buvo skelbiamos prognozės, kad šalis anksčiau ar vėliau suskils bent jau į dvi dalis – Rytų ir Vakarų Ukrainą. Ar turi šie scenarijai pagrindo? Gal ketverius–šešerius metus buvo galima pastebėti, kad Rusija į Ukrainą žvelgia su pašaipa ar net su atvira panieka: girdi, ką tie „malorusai“ gali. Tačiau laikas bėga, o Ukrainos valstybė gyvuoja.

Praktiškai jokių formalių priežasčių Lietuvos ir Rusijos santykiams būti blogiems šiuo metu nėra. Yra tik įžeistos Maskvos ambicijos, trukdančios juos pakeisti į normalius tarpvalstybinius ryšius. Lietuva per maža, kad galėtų ką nors padaryti, o be to, ne ji šiuos santykius sugadino. Tačiau Lietuvos politika ir požiūris į Rusiją (tiksliau, aiškios politikos nebuvimas) taip pat kelia nerimą. Padėtį dar labiau sunkina tai, kad nėra lengva suprasti, kokia ta dabartinė Rusija.

Kariuomenės maištas Bangladeše numalšintas. Atrodo, viskas pasibaigė, bet, ko gero, tai tik iliuzija. Tačiau kam tai svarbu ir kas tas Bangladešas? Išvertus pažodžiui, Bangladešas – tai bengalų šalis. 1947 metais, Didžiajai Britanijai palikus Indiją, Bangladešas tapo rytine Pakistano dalimi. 1971 metais po Pakistano karo su Indija Bangladešas išsikovojo nepriklausomybę. Beje, gyventojų skaičiumi Bangladešas yra didesnis už Rusiją.

Požiūriai į Rusiją – tiek Vakaruose, tiek pačioje Rusijoje – yra labai skirtingi. Todėl vienareikšmiškai atsakyti, ar Rusija šiuo metu darosi agresyvesnė ir kur yra to agresyvumo ribos, nėra lengva. Gruzijos ir Rusijos karas nebūtinai reiškia kokius nors fundamentalius pokyčius dabartinėje Rusijos politikoje. Ar jie įvyko, parodys netolima ateitis. Yra daug tiesos teiginyje, kad Rusija yra mįslė tiek rusams, tiek aplinkiniam pasauliui.

Visų liberalų stabas ekonomistas Frydrichas Hajekas turėtų apsiversti karste. Visame pasaulyje, o ypač kapitalizmo rojuje Jungtinėse Amerikos Valstijose, valstybė į savo rankas perima vis didesnę ekonomikos dalį, faktiškai finansų sektorių. JAV tai vyksta valdant dešiniesiems, ne kartą tvirtinusiems, kad visas problemas išsprendžia laisvoji rinka, o vienintelė valstybės priedermė – nesikišti ir leisti rinkai laisvai veikti.

2002 metais Amerika jėga pašalino iš valdžios radikalų Talibano judėjimą. Logiškai galvojant padėtis per tokį ilgą laiko tarpą šalyje turėjo stabilizuotis, o Vakarų pastangos atkurti sovietinės invazijos ir pilietinio karo nuniokotą šalį duoti vaisių. Iš dalies pasisekė nemažai nuveikti: išminuotos daugelis anksčiau neįžengiamų teritorijų, pastatyta daug mokyklų ir atkurta didelė dalis infrastruktūros – kelių, geležinkelių, oro uostų.

Geopolitinė padėtis Kaukaze keičiasi. Tai rodo Rusijos įvykdyta dalies Gruzijos okupacija bei tas vertas pavadinti istoriniu faktu, kad pasaulio čempionato atrankos rungtynės tarp Turkijos ir Armėnijos komandų Jerevane kartų stebėjo Turkijos ir Armėnijos prezidentai. Tai rimti, nors ir labai skirtingi ženklai, kad padėtis Kaukaze keičiasi iš esmės. Pradėkime nuo Armėnijos ir Turkijos santykių.

Rusijos elgesys Gruzijoje kelia nerimą kaimynams, ypač Ukrainai, kurios politika ne mažiau provakarietiška nei Gruzijos. Ukraina siekia tapti Europos Sąjungos nare. Aukščiausioji Ukrainos vadovybė taip pat deklaruoja siekį tapti NATO nare, tačiau šiuo klausimu tarp prezidentą palaikančių jėgų ir opozicijos vyksta nelengvos diskusijos. Siekį tapti NATO nare nedviprasmiškai remia JAV, tačiau nėra aišku, ar Ukraina pajėgs įgyvendinti savo ateities vizijas.

Jungtinės Valstijos rugsėjo pirmą dieną perdavė Anbaro provincijos kontrolę Irako vyriausybei. Vos prieš metus šią provinciją kontroliavo antiamerikietiškas pasipriešinimas – pradedant nacionalistinėmis ir Saddamui prijaučiančiomis grupuotėmis ir baigiant „Al Qaeda“. Provincija taip pat buvo religinės nesantaikos centras. Galima sakyti, kad Anbaras vienu metu buvo gera visų Iraką krėtusių problemų iliustracija. Padėtis pasikeitė.

„Sovietų Sąjungos žlugimas – didžiausia geopolitinė XX amžiaus tragedija“ – ne be reikalo tarti mums jau daug kartų girdėti žymiausio šiandienio Rusijos politiko Vladimiro Putino žodžiai. Karas Gruzijoje – ryškiausias jų prasmės liudininkas. Nepagailėta net tankų šiai tikrovei įrodyti, nepaisant net galimų tolimesnių pasekmių. Imperijai atkurti laiko negaišdamas, Putino įpėdinis Dmitrijus Medvedevas skuba išnaudoti pasitaikiusią progą iš naujo okupuoti Gruziją.

Parlamento rinkimai Baltarusijoje įvyks šių metų rugsėjo pabaigoje, turbūt rugsėjo 28 dieną. Tiksli data dar kol kas nėra žinoma, nes prezidentas Aleksandras Lukašenka dar nepasirašė dėl jos dekreto. Tačiau niekas neabejoja, kad rinkimus laimės A. Lukašenkai lojalios politinės jėgos. Visų pirma šalies opozicija yra kaip niekada silpna ir susiskaldžiusi. Šiuo metu šalyje yra du opoziciniai, tarpusavyje nesutariantys, blokai. Pirmasis – tai Jungtinių demokratinių jėgų susivienijimas.

Ukrainos „oranžinė revoliucija“ jau seniai praeityje, o jos vadovas, prezidentas Viktoras Juščenka, kaip rodo sociologinės apklausos, tapo vienu nepopuliariausių šalies politikų. Kodėl taip yra? Ir ar galėjo būti kitaip? „Oranžinės revoliucijos“ vadovai žadėjo keletą esminių pokyčių šalies vidaus ir užsienio politikoje, dauguma jų iki šiol telieka pažadais. Pradžioje pažvelkime, ką jiems pavyko nuveikti užsienio politikoje.

Labai sunku kalbėti apie tai, kas šiuo metu vyksta Čečėnijoje. Rusija kovoja totalinį informacinį, tiksliau, dezinformacinį, karą. Jis yra sėkmingas, nes nemaža dalis Vakarų valstybių tiki arba apsimeta tikinčios, kad padėtis Čečėnijoje stabilizuojasi. Tačiau stebėtojų ir žurnalistų, kuriems pavyksta prasiskverbti į Čečėniją, skelbiama ramybė yra tik tariama. Po ja slypi daug problemų – senų, o dar daugiau naujų. Paviršutiniškai žvelgiant, padėtis Čečėnijoje lyg ir stabilizuojasi.

Ne taip seniai Irakas atrodė kaip laivas, kuriame kapitonas surištomis rankomis sėdi savo kajutėje, o laive siautėja kelios piratų gaujos, niekaip nesutariančios, kuria kryptimi ir iš viso kodėl laivas turi plaukti. Vienintelis stabilumo garantas buvo ir kol kas dar tebėra ta jėga, kuri pašalino Saddamą Husseiną, sukeldama dabartines problemas, t. y. užsienio, ir visų pirma JAV, kariuomenė. Deja, tos kariuomenės per mažai, kad būtų galima įvesti tvarką šalyje arba bent kontroliuoti sienas.

Balandžio pradžioje Rumunijoje vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo susitarta į Aljansą priimti dvi valstybes – Kroatiją ir Albaniją. Šių Balkanų valstybių narystei turi pritarti visos NATO šalys, bet tai tėra formalumas ir ilgai neužtruks. Po šio sprendimo didžiuma Balkanų šalių tampa NATO narėmis – Rumunija, Bulgarija ir Slovėnija į Aljansą įstojo jau anksčiau. Tačiau kai kurių kitų didelių ir labiausiai problemiškų valstybių narystė Aljanse yra ateities klausimas.

Irako valdžios santykiai su Iranu netenkina nei JAV, nei Irano. Iranas norėtų, kad JAV kariuomenė kuo greičiau išeitų iš kaimyninės valstybės, taip suteikdama dar daugiau politinių galimybių Teheranui. Irano įtakos visame regione didėjimas turbūt yra viena priežasčių, kodėl amerikiečiai neskuba palikti Irako, o lėtą jų traukimąsi, nors ir nenoriai, bet toleruoja arabų sunitų valstybės, kurios bijo stiprėjančios Irano įtakos.

Pasaulio banko skaičiavimu, per paskutinius trejus metus maisto, ypač grūdinių kultūrų, kainos pasaulyje pakilo 83 procentais. Toks staigus kainų kilimas daug ką nustebino ir išgąsdino. Tai visiškai naujas poslinkis, nes pastaruosius 30 metų, iki pat 2005-ųjų, maisto kainos ne didėjo, o mažėjo. Toks nelauktas šuolis sukėlė valstybių vadovų ir tarptautinių organizacijų reakciją. Kinija paskelbė dvigubai didinanti trąšų eksporto mokesčius, siekdama, kad jų netrūktų vietiniams žemdirbiams.

Europos Sąjunga neturi vieningos energetikos ir užsienio politikos Rusijos atžvilgiu. Tokios politikos nebuvimas labai skaudžiai gali atsiliepti ateityje. ES, kaip ir visas Vakarų pasaulis, priklauso nuo dujų ir naftos tiekimų. Šiais energijos šaltiniais grindžiama transporto sistema, ekonomika ir, apskritai visa civilizuoto XXI amžiaus žmogaus buitis.

Daugiau nei prieš savaitę Ankara pradėjo invaziją į iki šiol stabilų šiaurės Iraką, siekdama sunaikinti Turkijos kurdų separatistinės organizacijos PKK (Kurdų darbininkų partija) bazes. Atrodo, kad Bagdado vyriausybė apie operacijos pradžią net nebuvo informuota. O Amerikos kariškiams tai nebuvo paslaptis. Kada Turkija baigs operaciją ir grąžins savo kariuomenės dalinius namo, rašant šį straipsnį nebuvo aišku.

Pastaruoju metu akivaizdžiai padidėjo Rusijos pomėgis grasinti Vakarams ir artimiausiems savo kaimynams, ypač buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms bei buvusiems satelitams Rytų Europoje. Nedraugiškų Maskvos žodžių dažnokai sulaukia Ukraina, Gruzija, Baltijos valstybės, Lenkija ir Čekija. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dažnai vartoja kriminalistinę-kagėbistinę leksiką kaimynams sudrausminti.

Tikriausiai tik Sovietų Sąjunga anuomet taip nesutarė su Vakarais ir turėjo tokias ambicijas kaip dabar Rusija baigiantis Vladimiro Putino valdymui. Atrodo, V. Putinas tikrai padarė viską, kad Rusija ir Vakarai atsidurtų netoli šaltojo karo ribos. Žinoma, apie tiesiogines analogijas kalbėti būtų nekorektiška, nes Rusija nei kariniu, nei ekonominiu, nei demografiniu atžvilgiu Sovietų Sąjungai neprilygsta. Jos jėga slypi tik aukštose naftos ir dujų kainose.