Geopolitinė padėtis Kaukaze keičiasi. Tai rodo Rusijos įvykdyta dalies Gruzijos okupacija bei tas vertas pavadinti istoriniu faktu, kad pasaulio čempionato atrankos rungtynės tarp Turkijos ir Armėnijos komandų Jerevane kartų stebėjo Turkijos ir Armėnijos prezidentai.
Tai rimti, nors ir labai skirtingi ženklai, kad padėtis Kaukaze keičiasi iš esmės.
Pradėkime nuo Armėnijos ir Turkijos santykių.
Nuo pat Turkijos Respublikos susikūrimo po Pirmojo pasaulinio karo šių dviejų valstybių santykiai buvo labai blogi arba jų faktiškai nebuvo jokių. Armėnija negalėjo Turkijai atleisti Pirmojo pasaulinio karo metais įvykdyto genocido, per kurį buvo nužudyta pusantro milijono armėnų.
Ankara genocidą neigia ir tvirtina, kad žudė abi pusės. Šis priešiškumas nebuvo toks akivaizdus, kol Armėnija buvo SSRS dalis. Armėnijai 1991 metais paskelbus nepriklausomybę, Turkija atsisakė nepriklausomą Armėniją pripažinti. Dėl to kalta nenuilstama Armėnijos valstybės ir armėnų diasporos veikla siekiant, kad pasaulio valstybės pripažintų armėnų žudynes buvus genocidu.
Tarpusavio priešiškumas viršūnę pasiekė, kai Turkija - Azerbaidžano sąjungininkė, atsakydama į Armėnijos įvykdytą Kalnų Karabacho aneksiją, uždarė sieną su Armėnija. Turkija daug padarė, siekdama nubausti Armėniją. Sakykim, Armėnijai nebuvo leista dalyvauti tokiame tarptautiniame projekte kaip naftotiekio Baku–Tbilisis–Džeichanas statyba, tuo pačiu, savaime aišku, prarandant galimą gerą pelną. Tranzito šalimi tapo kaimyninė Gruzija, neturinti jokių ginčų su Turkija.
Tiek Azerbaidžanas, tiek Turkija teigia, kad pagal tarptautinę teisę, nesvarbu, kiek Karabache gyvena armėnų, jis yra Azerbaidžano dalis. Tarptautinė teisė nėra Armėnijos pusėje, bet kaip jau ne kartą atsitiko per praėjusius 20 metų, tarptautinė teisė yra vienas dalykas, o reali politika – kitas. Tarptautinės bendruomenės diplomatinės pastangos taikiai derybomis išspręsti konfliktą nedavė vaisių, nes nei Azerbaidžanas, nei Armėnija neketina daryti jokių kompromisų. Nors garsiai niekas apie tai nekalbėjo, visiems aišku, kad Karabacho problema tikriausiai anksčiau ar vėliau bus sprendžiama karu.
Be abejonės, Armėnijos padėtis sunkesnė: ją blokuoja ir Azerbaidžanas, ir Turkija. Armėnijai liko vienintelis kelis į platųjį pasaulį – per Gruziją, o natūralia sąjungininke tapo Rusija. Su ja Jerevanas sudarė susitarimus dėl artimo bendradarbiavimo beveik visose veiklos srityse, taip pat ir karinėje.
Tačiau Jerevanas net nemano keisti politikos.
Buvęs Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas atmetė Turkijos siūlymą sudaryti abiejų šalių istorikų komisiją ir rasti bendrą požiūrį į 1915 metų armėnų žudynes.
Debatai tebesitęsia ir dabar. Todėl Turkijos vyriausybė buvo nustebinta dabartinio Armėnijos prezidento Seržo Sarkisiano siūlymo pabandyti išvesti tarpusavio santykius iš aklavietės.
Futbolo rungtynės buvo puiki proga. Jos leido dviejų šalių vadovams ne tik susitikti prie derybų stalo, bet ir dar pusantros valandos praleisti kartu stebint rungtynes. Jose buvo galima suprasti ir eilinių armėnų futbolo gerbėjų nuostatas, nors sporto sirgalių emocijos niekada nebūna objektyvios.
Prieš pat rungtynes grupė jaunų armėnų susirinko prie paminklo genocido aukoms. Kaip jie patys sakė žurnalistams, mitingo tikslas buvo parodyti, kad ir jaunoji armėnų karta negali atleisti to, kas įvyko tarp turkų ir armėnų beveik prieš šimtą metų.
Turkijos prezidento Abdullah Gulo atvykimas į Jerevano futbolo stadioną buvo pasitiktas švilpimu ir pasipiktinimo šūksniais, bet rimtesnių incidentų nepasitaikė. A. Gulas rungtynes, kurias 2:0 laimėjo Turkijos komanda, stebėjo už specialiai įrengtos neperšaunamo stiklo ložės. Armėnijos prezidentas buvo pakviestas stebėti atsakomųjų rungtynių į Turkiją.
Armėnijos ir Turkijos santykių pasikeitimo priežastis labai aiški – Rusijos karas su Gruzija.
Šis karas aiškiai parodė, kokia trapi yra ne tik Gruzijos, bet ir viso regiono nepriklausomybė: stabilumas čia tik tariamas. Anksčiau ar vėliau Kalnų Karabacho problema iškils visu aštrumu. Beveik iš visų pusių izoliuota Armėnija vargu ar pajėgs pasipriešinti Azerbaidžanui, kuris, gaudamas didelius pelnus iš naftos ir dujų eksporto, gali sau leisti skirti milžiniškas lėšas gynybai.
Po Gruzijos karo vargu ar Rusija vėl rimtai veltųsi į karą Armėnijos pusėje, nors niekas negali garantuoti, kad V. Putinas nežengtų šio žingsnio. Azerbaidžano pralaimėjimu ir virtimu Maskvos satelitu Turkija visai nesuinteresuota. Tai yra viena iš paskatų Ankarai pradėti derėtis su Armėnija.
Tačiau normaliais santykiais su Turkija turėtų būti labiau suinteresuota Armėnija.
Rusijos karas su Gruzija parodė, kad ši šalis labai greitai gali būti geografiškai izoliuota iš visų pusių. Todėl kyla labai pragmatiškas klausimas – ar verta dėl beveik prieš šimtą metų vykusių žudynių neleisti Armėnijai normaliau vystytis dabar, kai situacija Kaukaze yra labai nestabili?
Galbūt Armėnijos kelias į Europą veda per Turkiją? Be abejonės, apie tai tikriausiai pagalvojo Armėnijos prezidentas, kartu su Turkijos vadovu stebėdamas savo komandos žaidimą. Įdomu, kokia seks kita abiejų politikų kombinacija ir koks bus galutinis šio politinio žaidimo rezultatas. Nesinorėtų, kad laimėtų trečioji komanda su Rusijos vėliava ant marškinėlių.
Valentinas Mitė
