Labai sunku kalbėti apie tai, kas šiuo metu vyksta Čečėnijoje. Rusija kovoja totalinį informacinį, tiksliau, dezinformacinį, karą. Jis yra sėkmingas, nes nemaža dalis Vakarų valstybių tiki arba apsimeta tikinčios, kad padėtis Čečėnijoje stabilizuojasi. Tačiau stebėtojų ir žurnalistų, kuriems pavyksta prasiskverbti į Čečėniją, skelbiama ramybė yra tik tariama. Po ja slypi daug problemų – senų, o dar daugiau naujų.
Paviršutiniškai žvelgiant, padėtis Čečėnijoje lyg ir stabilizuojasi. Pasipriešinimo kovotojai nekontroliuoja nė vieno didesnio miesto ar kokios nors aiškiai apibrėžtos krašto dalies. Toks įspūdis susidaro skaitant Rusijos provyriausybinių naujienų agentūrų pranešimus ir žiūrint valstybės kontroliuojamą televiziją. Tačiau tai yra tik regimybė.
Beveik kasdien Rusijos naujienų agentūros praneša apie pasalose žuvusius karius, numuštus sraigtasparnius ar operacijose likviduotus vadinamuosius „teroristus“. Rusijos vyriausybinių šaltinių duomenimis, sukilėlių yra vos keli šimtai ir jų galas – tik laiko klausimas. Tačiau jų veiksmų pakanka, kad beveik kasdien pasirodytų pranešimai apie pasalas ir susirėmimus. Kiek sukilėlių yra, niekas negali pasakyti. Net sukilėliams artimi šaltiniai nežino, kiek iš tikro yra Čečėnijos kovotojų, bet, jų teigimu, sukilėliai kontroliuoja gana didelius kaimiškus Čečėnijos regionus. Neseniai iš Čečėnijos pabėgusių žmonių teigimu, sukilėlių gretas papildo vis nauji jauni žmones, nebegalintys pakęsti nesibaigiančio teroro. Kad tai reali, o ne išgalvota problema, rodo ir tai, jog Ramzano Kadyrovo vadovaujama Čečėnijos administracija dažnai per televiziją kreipiasi į sukilėlius, ragindama juos sudėti ginklus.
Kaip teigia ne vienas čečėnų politikas ar Vakarų stebėtojas, padėtis Čečėnijoje per pastaruosius metus radikaliai pasikeitė. Šiuo metu šalį kontroliuoja patys čečėnai. Nesvarbu, kad tai valdžiai vadovauja R. Kadyrovas, kuriam, kaip ir jo tėvui Achmadui, nusispjauti į žmogaus teises bei žmogaus gyvybę. Tačiau, kad ir būdamas Kremliaus statytinis, R. Kadyrovas yra čečėnų nacionalistas. Nors Čečėnijoje ir dislokuotas didelis skaičius Rusijos kariuomenės, šiuo metu praktiškai Maskvos administracija – Maskvos civilinė valdžia – čia neegzistuoja. Čečėnijai pavyko pasiekti tai, kas atrodė neįmanoma, kai į valdžią atėjo generolas Džocharas Dudajevas – faktinę nepriklausomybę. Kaip ten bebūtų, Čečėniją šiuo metu valdo čečėnai, nesvarbu, kokie – „blogi“ ar „geri“, bet vis dėlto čečėnai.
Beje, Čečėnijoje neliko ne tik rusų administracijos, bet ir pačių rusų. Iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir karo už nepriklausomybę pradžios apie 50 procentų šalies gyventojų buvo rusakalbiai, šiuo metu tokių vargu susidarytų vienas procentas. Nesibaigiantys karai išstūmė visus lauk, liko tik tie, kurie neturi kur pasitraukti – čečėnai. Kiek šiuo metu Čečėnijoje yra gyventojų, niekas negali pasakyti, nes surašymo duomenimis respublikoje, kur vyksta karas, vargu ar galima tikėti. Nepriklausomų stebėtojų manymu, šiuo metu Čečėnijoje gyvena šiek tiek mažiau nei milijonas čečėnų.
Daugumos jų gyvenimas yra nepakenčiamas ne tik dėl saugumo stokos, bet ir dėl to, kad trūksta paprasčiausių paslaugų, medikamentų ir produktų. Į didžiumą Čečėnijos jokios Vakarų ir net Rusijos humanitarinės pagalbos bei žmogaus teisių gynimo organizacijos neįleidžiamos. Europos Sąjunga jau paskyrė Čečėnijai ne vieną milijoną dolerių. Neaišku, kaip tie pinigai buvo panaudoti ir ar nepateko į artimų R. Kadyrovui žmonių rankas. Reikia tikėtis, kad Briuselis atsakymą į šį klausimą žino.
Rusija Čečėnijoje susiduria su rimtesne problema nei faktinė čečėnų savivalda –karas Čečėnijoje destabilizuoja visą Rusijos Šiaurės Kaukazą. Neramu Dagestane ir kitose kaimyninėse respublikose. Dažniausiai šių respublikų ginkluotas grupuotes apmoko čečėnai, kurie per nesibaigiančius karus tapo partizaninio karo profesionalais.
Čečėnų pasipriešinimas yra nevieningas, o jo sukeliamos problemos – labai skirtingos. Dalis čečėnų pasipriešinimo siekia Čečėnijos nepriklausomybės ir jų siekiai nesiskiria nuo kitų nacionalinio išsivadavimo judėjimų siekių. Jiems atstovauja Vakaruose gyvenantis Achmedas Zakajevas. Šios grupuotės įtaka silpnėja.
Čečėnijos visuomenė radikalizuojasi ir daug kam čia bei visame regione tampa vis labiau priimtini radikalaus islamo, artimo „Al Qaeda“, siekiai. Ši grupuotė atmeta Čečėnijos nepriklausomybę, nelaiko Vakarų savo sąjungininkais, bet tapatinasi su pasauliniu džihadu. Jos vizija yra Šiaurės Kaukazo emyrato sukūrimas. Tai ypač pavojinga pakraipa, dėl kurios atsiradimo kalčiausias buvęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, taip ir neradęs pakankamai valios bei politinės išminties kalbėtis su nacionalistinės pakraipos čečėnais. O derybos su religiniais fanatikais yra daug sunkesnės, jei iš viso įmanomos.
Valentinas Mitė
