Pasaulio banko skaičiavimu, per paskutinius trejus metus maisto, ypač grūdinių kultūrų, kainos pasaulyje pakilo 83 procentais. Toks staigus kainų kilimas daug ką nustebino ir išgąsdino.
Tai visiškai naujas poslinkis, nes pastaruosius 30 metų, iki pat 2005-ųjų, maisto kainos ne didėjo, o mažėjo. Toks nelauktas šuolis sukėlė valstybių vadovų ir tarptautinių organizacijų reakciją.
Kinija paskelbė dvigubai didinanti trąšų eksporto mokesčius, siekdama, kad jų netrūktų vietiniams žemdirbiams. Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas pasiuntė kareivius į kepyklas kepti duonos. Naftos turtinga Libija svarsto galimybes išsinuomoti žemės iš Ukrainos ir joje augintis kviečius. Afganistanas šią savaitę paskelbė, kad skubiai pirks grūdų iš kaimyninių valstybių, nes duonos kaina Kabule per vienus metus išaugo dvigubai.
Riaušės dėl brangstančių maisto produktų jau kilo daugelyje neturtingų pasaulio šalių – Haityje, Egipte, Filipinuose, taip pat Vakarų Afrikoje.
Susirūpinimą dėl tokios padėties pareiškė ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki Moonas. Jo tvirtinimu, maisto produktų kainų didėjimas gali niekais paversti visą kovojant su skurdu pasiektą pažangą.
Jungtinių Tautų pasaulinė maisto organizacija šį antradienį padėtį palygino su „tyliai artėjančiu cunamiu“. Viena iš organizacijos vadovių Josette Shiran pareiškė, kad pasaulyje jau dabar badauja keliais milijonais daugiau žmonių nei prieš pusę metų. Ekspertų nuomone, apie 100 milijonų žmonių gyvenimo lygis smuko vien dėl didėjančių maisto kainų. Jungtinės Tautos perspėja, kad jeigu turtingos valstybės nesiims priemonių, milijonams žmonių Afrikoje ir Azijoje realiai gresia bado mirtis. Be abejonės, neišvengiama ir dar didesnė politinė ir taip nestabilaus pasaulio destabilizacija.
Ekspertai nurodo, kad yra ne viena, o keletas priežasčių, kodėl staigiai pasikeitė padėtis maisto produktų rinkoje.
Visų pirma vis daugiau maisto produktų suvartojama didžiausiose pasaulio valstybėse Kinijoje ir Indijoje; klimato kaitą bandoma sustabdyti auginant vis daugiau maistinių kultūrų biokurui gaminti. Be to, dėl brangstančios naftos brangsta ir maisto produktų gamyba bei gabenimas.
Tačiau naftos kainos kilimas tokiais tempais kaip šiais metais nepaaiškinamas vien staigiai atsiradusiu naftos trūkumu. Kuo paaiškinti faktą, kad per vienus metus naftos kaina pasaulyje šoktelėjo nuo 70 iki 117 dolerių? Toks pat klausimas tinka ir ryžiams, kurių kaina pakilo 75 procentais, kviečiams ir kitoms grūdinėms kultūroms. Kai kurių stebėtojų nuomone, paaiškinimo reikėtų ieškoti kitur, kalti ne vien sausros žemės ūkiui atnešti nuostoliai Australijoje, išaugusi maisto produktų paklausa Kinijoje ar naftos brangimas.
Tas paslaptingas „paaiškinimas“ yra neigiama silpno JAV dolerio įtaka pasaulio ūkiui. Užtenka vien pažvelgti į grafikus, kurie atspindi naftos kainos ir dolerio santykio su euru sąryšį. Kuo labiau silpnėja doleris, tuo labiau kyla naftos kaina. Kai kurių ekonomistų teigimu, jeigu euras prilygtų 1,35 dolerio, naftos kaina smuktų iki 70 dolerių už barelį. Maisto produktų kainos taip pat smuktų, sakykim, spėjama, kad ryžių kaina sumažėtų per pusę. Žinoma, tai neišspręstų skurdo problemų neturtingose pasaulio šalyse, bet vis dėlto milijonams žmonių nereikėtų badauti.
Kita vertus, daug ekonomistų yra linkę manyti, kad kai kurių pigių maisto produktų laikai baigėsi ir negrįš, net jeigu doleris sustiprės. Sakykime, ryžių kainų kilimui jokios įtakos nedaro biokuro gamyba, nes iš šios kultūros biokuras negaminamas. Ryžių kainos kilimą lemia kitos priežastys ir tik viena jų yra energetikos ir trąšų kainų didėjimas. Ryžiai yra ypatinga kultūra, kuriai reikia lygaus žemės paviršiaus, daug vandens ir šilto klimato. Kinijoje ir kitose Azijos šalyse mažėja ryžiams tinkamos žemės. Taip yra dėl daugelio įvairiausių priežasčių – dėl besiplečiančios urbanizacijos, dėl vandens druskingumo didėjimo, sukelto hidroelektrinių užtvankų, bei dėl kitų su žmogaus veikla susijusių priežasčių. Kai kur vandens trūkumas jau yra nuolatinis ir sunku tikėtis, kad, sakykim, Australija kada nors vėl taps svarbia ryžių eksportuotoja. Apskritai paėmus, ryžių eksportas yra nedidelis. Tik dviem šalims – Tailandui ir Vietnamui ryžiai yra labai svarbi eksporto dalis. Kinija ir Indija eksportuoja labai mažą ryžių kiekį ir abiejų šių valstybių politika yra orientuota tenkinti savo pačių reikmes.
Žvelgiant liberaliu žvilgsniu, padėtis gal ir nėra labai bloga. Ryžių poreikis mažėja, kai valstybės turtėja ir gyventojai gali rinktis įvairesnį valgį, ne vien tik ryžius kaip svarbiausią kasdienį produktą. Be to, aukštesnė ryžių kaina skatins jų auginimą ir didesniam skaičiui valstybių ryžiai gali tapti svarbia eksporto dalimi.
Kai kam bus geriau, tačiau ne visiems. Sunki ateitis laukia kai kurių neturtingų šalių vargingųjų sluoksnių, kuriems ryžiai iki šiol buvo svarbiausias kasdienis maisto produktas.
Jungtinių Tautų duomenimis, besivystančiose šalyse maisto produktams vartotojai išleidžia nuo 60 iki 80 proc., industrinėse valstybėse – nuo 10 iki 20 proc. pajamų. Be to, turtingos valstybės dažniausiai dotuoja savo žemdirbius, taip iškreipdamos rinką.
Valentinas Mitė
