Ne taip seniai Irakas atrodė kaip laivas, kuriame kapitonas surištomis rankomis sėdi savo kajutėje, o laive siautėja kelios piratų gaujos, niekaip nesutariančios, kuria kryptimi ir iš viso kodėl laivas turi plaukti.
Vienintelis stabilumo garantas buvo ir kol kas dar tebėra ta jėga, kuri pašalino Saddamą Husseiną, sukeldama dabartines problemas, t. y. užsienio, ir visų pirma JAV, kariuomenė. Deja, tos kariuomenės per mažai, kad būtų galima įvesti tvarką šalyje arba bent kontroliuoti sienas. Palyginimui priminsiu, kad Varšuvos pakto šalys 1968 metais į Čekoslovakiją įvedė daugiau kariuomenės nei JAV į Iraką. Kita vertus, beveik visi irakiečiai nori, kad svetima kariuomenė kuo greičiau paliktų šalį.
Tačiau atrodo, kad esama poslinkių į gerąją pusę, kuriais pasinaudojus būtų galima stabilizuoti padėtį. Šiuo atveju tenka kalbėti ne apie amerikiečių kariuomenės laimėjimus, o apie vis didesnį Irako vyriausybės vaidmenį.
Didžiausia Irako problema turbūt yra vienos Iraką vienijančios idėjos nebuvimas.
Šiuo metu tai praktiškai reiškia, kad Irakas yra labiau geografinė, o ne nacionalinė ar politinė sąvoka. Kitaip tariant, Irakas, valstybė, dirbtinai sukurta Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos po Antrojo pasaulinio karo, faktiškai byra į sudedamąsias dalis – kurdų valdomą teritoriją, sunitų valdomą teritoriją ir šiitų valdomas šalies dalis. Nuo pat sukūrimo Iraką britams teko vienyti ir raminti jėga. Britanijos aviacijos (tuo metu labai veiksmingos) vaidmuo slopinant atskirų religinių grupių ar genčių nepasitenkinimą yra žinomas. Politinėje plotmėje britai Iraką pavertė monarchija, o sunitų tikėjimo karaliai kelis dešimtmečius buvo šalį vienijančia politine jėga. Monarchijos metai buvo vieni geriausių Irako istorijoje. Nors ir dabar Irake veikia Hašimitų dinastijos įpėdinio vadovaujama partija, monarchijos idėja tikrai negaus JAV pritarimo. O gaila.
Po monarchijos nuvertimo Irakas vieninga valstybe buvo išlaikomas jėga, nesvarbu, ar šalį valdė S. Husseinas, ar iki jo buvę politikai.
Jėgos politikos pradeda imtis (pagaliau pajėgia tai daryti) ir dabartinė Nurio al Malikio vyriausybė. Iš karto pabrėžiu, kad dabartiniame Irake, kur beveik visos politinės partijos ir judėjimai turi savo gerai ginkluotus ir apmokytus karinius būrius, kita šalies vienijimo politika būtų mažai veiksminga.
Pažvelkime, kaip N. Malikiui sekasi įvesti tvarką šalyje.
Pirmuoju N. Malikio vyriausybės taikiniu tapo radikalaus šiitų vadovo Moqtados al Sadro vadovaujama kariuomenė pietiniame Basros mieste. Basra yra ypač svarbi ekonomiškai ir politiškai jau vien todėl, kad ji yra vieninteliai šalies vartai į Persų įlanką ir vienintelė šalies galimybė eksportuoti naftą tanklaiviais. Kita eksporto trasa eina per Kurdistaną į Turkiją. Tačiau Kurdistano autonomija bei didesnės nepriklausomybės siekis šią trasą daro taip pat problemišką, ypač žvelgiant iš Bagdado pozicijų.
Balandžio pabaigoje po kelių nesėkmingų mėginimų Irako kariuomenei pagaliau pavyko pasiekti rimtų karinių laimėjimų Basroje. Šiuo metu vyriausybė skelbiasi kontroliuojanti Basrą. Pranešama, kad mieste patruliuoja Irako policija bei kariuomenė, ir pirmą kartą po ilgo laiko saugu išeiti į gatvę.
Šiomis dienomis vyriausybinė kariuomenė ir policija po susitarimo su sadristais perima Bagdado Sadro rajoną, kuris iki šiol buvo visiškai vyriausybei neprieinamas. Skirtingai nei Basroje, Bagdade bent jau šiuo metu didesnių karinių susirėmimų nevyksta, nors jie gali kilti bet kurią akimirką.
Tuo pat metu amerikiečių kariai kartu su Irako vyriausybiniais daliniais vykdo operaciją prieš „Al Qaida“ trečiame pagal dydį Mosulo mieste. Šią savaitę paskelbta, kad netoli Mosulo suimtas vienas „Al Qaida“ Irake vadovų.
Ar visi šie poslinkiai reiškia, kad padėtis rimtai keičiasi į gerąją pusę? Be abejonės, tikrai ne į blogąją. Tačiau džiaugtis ankstoka, nes neaišku, ar N. Malikio laimėjimai yra ilgalaikiai. Nėra jokių garantijų, kad Basroje vėl nepasirodys ginkluoti jauni žmones, save vadinantys Mehdi armija, o vyriausybė nepraras taip sunkiai pasiektos miesto kontrolės. Tas pat gali atsitikti ir Sadro rajone Bagdade.
Akivaizdu, kad N. Malikis, anksčiau kaltintas neryžtingumu, veikia daug energingiau nei prieš pusę metų. Taip pat akivaizdu, kad kuriasi nauja Irako kariuomenė, kuri yra pajėgi kovoti su politinių partijų ginkluotais būriais.
Tačiau Irako problemų vien prievarta nepajėgūs išspręsti nei amerikiečiai, nei N. Malikis. Kol jo vyriausybei nepavyks pasiekti politinio susitarimo su visomis šalies jėgomis, karinės pergalės gali būti tik priežastis trumpalaikiam džiaugsmui.
Tačiau kol kas rimtesniais politiniais susitarimais N. Malikis pasigirti negali.
Valentinas Mitė
