Ukrainos „oranžinė revoliucija“ jau seniai praeityje, o jos vadovas, prezidentas Viktoras Juščenka, kaip rodo sociologinės apklausos, tapo vienu nepopuliariausių šalies politikų.
Kodėl taip yra? Ir ar galėjo būti kitaip?
„Oranžinės revoliucijos“ vadovai žadėjo keletą esminių pokyčių šalies vidaus ir užsienio politikoje, dauguma jų iki šiol telieka pažadais.
Pradžioje pažvelkime, ką jiems pavyko nuveikti užsienio politikoje.
Teisūs buvo tie, kurie sakė, kad Ukrainos laukia ilgas kelias į Europos struktūras, nebūtinai atvesiantis ten, kur nori dabartiniai šalies vadovai – Europos Sąjunga ir NATO gali likti tik svajonėmis.
Ypač daug abejonių kelia narystė NATO. Bukarešte vykęs Aljanso viršūnių susitikimas Kijevui didesnių vilčių nesuteikė. Dar labiau tas viltis mažina tai, kad dauguma Ukrainos piliečių NATO narystės nenori, o Aljanso paskirtį supranta kaip tikri sovietiniai žmonės – esą ši organizacija yra JAV ir kitų Vakarų imperialistinių valstybių ekspansijos įrankis, nukreiptas prieš „brolišką“ Rusiją.
Ko tikisi V. Juščenka siekdamas daugumos piliečių nenorimos narystės Aljanse, nėra aišku. Be abejonės, šis siekis jam sukuria provakarietiško vadovo ir reformatoriaus įvaizdį, kurį jis išbarstė per keletą „porevoliucinių“ metų. Tačiau siekdamas NATO narystės V. Juščenka rizikuoja rimtai sugadinti santykius su Rusija ir prarasti labai didelės Ukrainos rinkėjų dalies paramą.
Kremliaus pozicija yra nedviprasmiška ir V. Juščenka tikrai neturi jokio pagrindo tikėtis, kad ji ateityje pasikeis. Prieš keletą dienų Rusijos Dūma priėmė rezoliuciją, raginančią vyriausybę, jei Ukrainai toliau siekiant NATO narystės, vienašališkai nutraukti draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, kurią šios dvi valstybės pasirašė 1997 metais. Kremlius ne kartą yra pabrėžęs, jog nepritaria, kad Ukraina – viena didžiausių Europos valstybių (46 milijonai gyventojų) – taptų karinės organizacijos, kurioje Rusija nedalyvauja, nare. Maskva taip pat aiškiai yra pareiškusi, kad Ukrainos narystė Aljanse tiesiogiai palies Rusijos saugumo interesus, nes Rusija iš Ukrainos nuomoja karinį uostą Sevastopolyje. Nereikėtų turėti vilčių, kad naujasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kurį kai kurie Vakarų apžvalgininkai jau suskubo pakrikštyti „provakarietišku“, pakeis Rusijos nuostatas, kurios, patinka kam nors ar nelabai, vis dėlto atitinka Rusijos nacionalinius interesus.
Beje, ir pats Krymas yra potenciali problema abiejų valstybių santykiuose. Juk Krymas, taip pat ir Sevastopolis, tapo Ukrainos dalimi tik 1954 metais, tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo šiandien sunkiai paaiškinamo dosnumo dėka. Daug kas Rusijoje mano, kad šis N. Chruščiovo žingsnis yra neteisėtas. Krymo problema ir Rusijos galimybė nutraukti dujų bei naftos tiekimą Ukrainai nėra paslaptis, juolab tai gerai žino V. Juščenka. Beje, ministrė pirmininkė Julija Tymošenko, pasižyminti beveik nevaldomu charakteriu, nėra didelė NATO narystės šalininkė.
Ukrainoje „oranžinės revoliucijos" metu buvo deklaruojamas „grįžimas į Europą“, integracija į europines struktūras. Šis siekis mažiau erzina Rusiją ir turi didesnį pasisekimą ukrainiečių tarpe nei galima narystė NATO. Tačiau ir Europos Sąjungos link Ukraina pasistūmėjo netoli.
Kijevui daug vilčių teikusi Lenkijos ir Švedijos iniciatyva, vadinamoji „Rytų partnerystė“, stringa Briuselyje. Kaip žinome, Kaimynystės politikai vadovauja Europos Komisija, kuri nenori nieko daryti, kad priartintų ES Rytų kaimynus prie Sąjungos glėbio. Europos Sąjungos užsienio santykių komisarė Benita Ferrero-Waldner šią savaitę, kalbėdama Briuselyje apie ES santykius su Rytų kaimynais, nė karto nepavartojo žodžio „narystė“, o kalbėjo apie „ypatingus santykius“ su Rytų kaimynais, „bendrų vertybių“ kūrimą ir artimesnį bendradarbiavimą. Tik tiek.
Tai, žinoma, nuvylė Kijevą.
Tačiau „porevoliucinė“ Kijevo politika, be jokios abejonės, nepateisino ne tik vietos rinkėjų, bet ir Vakarų politikų lūkesčių.
Visų pirma Ukraina pagarsėjo politiniais nesutarimais ir korupcija, kuri labai stipri iki šiol ir atbaido daug investuotojų.
„Porevoliucinis“ Ukrainos gyvenimas primena operetę, kurioje aktoriai keičiasi rūbais ir vaidmenimis. 2004 metais V. Juščenka po ilgų ir aistringų mitingų atėjo į valdžią priversdamas pasitraukti promaskvietišką Viktorą Janukovyčių. Ministre pirmininke prezidentas paskyrė J. Tymošenko – nuoseklią savo sąjungininkę. 2005 metais tarp šių dviejų politikų kilo nesutarimų ir prezidentas ją pašalino iš pareigų. 2006 metais ministru pirmininku V. Juščenka paskyrė V. Janukovyčių. Pernai į ministro pirmininko kėdę po parlamento rinkimų vėl grįžo J. Tymošenko.
Toks vaivorykštės spalvas primenantis žaidimas rodo politinės situacijos nestabilumą ir tai, kad politinių partijų veikla nėra grindžiama ideologija bei principais. Jos atstovauja įtakingoms ekonominėms ar regioninėms grupuotėms, tačiau ne rinkėjams.
Politinės sistemos silpnumas neleidžia rimčiau vykdyti ūkio reformų ir Ukraina daugelyje sričių atsilieka nuo Rusijos.
Tačiau būtų neteisinga dėl to kaltinti vien politikus ar rinkėjus. Dauguma šalies problemų yra nulemtos istorijos. Ir ne tik sovietinės, nusinešusios milijonų ukrainiečių gyvybę.
Rytinė šalies dalis beveik visą laiką buvo Rusijos įtakoje. Ir dabar ten daugiausia gyvena rusiškai kalbantys ukrainiečiai, kurie su Vakarų Ukrainos gyventojais neranda bendros kalbos ir dažnai jaučia jiems atvirą priešiškumą. O Vakarų Ukraina visą laiką buvo Vakarų įtakos sferoje – Lenkijos, Austrijos-Vengrijos, Čekoslovakijos. Čia ukrainietiškas patriotizmas yra stipriausias ir dažnai perauga į nacionalizmą. Šalies viduryje yra sostinė Kijevas ir aplinkiniai regionai, kur stiprios abi minėtos srovės. Kitaip tariant, Ukraina, nors geografiškai ir didelė, yra valstybė, kuri rimtai pradėjo formuotis tik subyrėjus Sovietų Sąjungai (jeigu neimsime nuošaly viduramžių Kijevo Rusią).
Žvelgiant į Ukrainą šiuo požiūriu, turime pripažinti, kad per nepriklausomybės metus šaliai pavyko pasiekti labai daug. Skirtumas ypač ryškus Ukrainą lyginant su Baltarusija. Todėl galbūt nesibaigianti politinė krizė šalyje yra naujos, dar tik gimstančios demokratinės valstybės ženklas.
Valentinas Mitė
