Kariuomenės maištas Bangladeše numalšintas. Atrodo, viskas pasibaigė, bet, ko gero, tai tik iliuzija.
Tačiau kam tai svarbu ir kas tas Bangladešas? Išvertus pažodžiui, Bangladešas – tai bengalų šalis. 1947 metais, Didžiajai Britanijai palikus Indiją, Bangladešas tapo rytine Pakistano dalimi. 1971 metais po Pakistano karo su Indija Bangladešas išsikovojo nepriklausomybę.
Beje, gyventojų skaičiumi Bangladešas yra didesnis už Rusiją. Tai septintoji pasaulyje pagal gyventojų skaičių valstybė, religiniu ekstremizmu beveik prilygstanti Pakistanui. Jau vien šių faktų užtenka, kad Bangladešą vertintume rimtai, o ne kaip mažai ko vertą kokią nors nedidelę atsilikusią salelę kur nors Ramiajame vandenyne.
Bangladešas yra valstybė geografiniame regione, kuris gali sukelti ir jau kelia problemų visam pasauliui.
Grįžkime prie maišto. Kas konkrečiai įvyko šalyje ir kokie buvo maištaujančių kariuomenės dalinių reikalavimai?
Maištas prasidėjo vasario 27 dieną ir truko 33 valandas, jame dalyvavo pasienio tarnybos kariai. Reikalavimai buvo pabrėžtinai nepolitiniai – atlyginimo padidinimas, gyvenimo ir tarnybos sąlygų pagerinimas ir panašiai.
Maištaujančiųjų veiksmai – beatodairiškas karininkų žudymas – priminė 1917 metų bolševikų elgesį su carinės armijos karininkais. Maištui nuslopinti prireikė tankų ir papildomų karinių dalinių.
Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad maištas buvo gerai koordinuotas, ir girdėti ne vienas tvirtinimas, jog kariais manipuliavo jėgos, siekiančios nuversti neseniai suformuotą vyriausybę.
Visų pirma pats laikas, kai įvyko maištas, kelia klausimų. Gruodžio mėnesį Bangladeše vyko rinkimai, kuriuos laimėjo Avami lyga. Ši pergalė nežadina džiaugsmo Pakistanui, nes Lyga yra palyginti draugiška Indijai. Be to, Lygos santykiai su kariuomene yra gana sudėtingi, kariuomenė nėra visiškai lojali laimėjusiai partijai. Gali būti, kad maištas buvo bandymas pašalinti civilinę valdžią karinio pučo priemonėmis ir taip į valdžią atvesti Pakistanui palankesnę vyriausybę, nesvarbu, karinę ar ne.
Maištas Bangladeše yra ne vien Bangladešo problema. Šalis yra dideliame regione, iš kurio galima tikėtis pačių nemaloniausių politinių ir karinių pasekmių.
Tai Afganistanas, sprendimo su Indija dėl Kašmyro nesugebantis rasti Pakistanas bei pati Indija, kuri, nors ir demokratiška, bet nėra stabilumo pavyzdys. Pridėkime dar Centrinės Azijos respublikas, kurios gali taip ir likti Rusijos satelitėmis, bet lengvai gali pasukti ir islamiškų valstybių kūrimo keliu.
Žaidimas pradeda atrodyti labai rimtas prisiminus, kad Indija ir Pakistanas turi branduolinius ginklus. Padėtį komplikuoja į konfliktą regione įsivėlę Vakarų karinės pajėgos. Jų dalyvavimas, atrodo, duoda priešingus rezultatus, nei buvo tikimasi. Vakarai nori pasiekti pergalės regione su kuo mažiau aukų, o tai neįmanoma. Šiuo metu net nebeaišku, ko Vakarai siekia Afganistane ir visame regione – sugauti O. bin Ladeną, sunaikinti Talibaną ar priversti musulmonus laikytis nuosaikesnės islamo formos. JAV prezidentas Barackas Obama žada įvesti naujus kariuomenės dalinius į Afganistaną ir to paties nori iš Vakarų sąjungininkų. SSRS turėjo panašų skaičių karių kaip ir Vakarų sąjungininkai, o karą baigė pralaimėjimu.
Regionas, apie kuri dabar kalbame, yra ne Vakarai, o kaip tik ta vieta, kur ne viena Vakarų kariuomenė pralaimėjo ir ne vienas politikas nudegė nagus.
Viena svarbiausių regiono problemų čia yra nenugalimas polinkis viską spręsti karine jėga ir demokratijos principų nepaisymas. Laimėjusieji paprastai nepripažįsta, kad ir pralaimėjusieji turi teisę bei galimybę ateityje laimėti rinkimus. Dažnai atsitinka taip, jog pergalė rinkimuose tampa pirma ir paskutine. Daugiau rinkimų paprasčiausiai nebevyksta, nes laimėjusieji mano atėję į valdžią visiems laikams.
Rinkimai Pakistane neatnešė stabilumo, greičiau priešingai. Ko galima tikėtis iš vasarą vyksiančių rinkimų Afganistane?
Visų pirma šalyje yra užsienio kariuomenė, o tai nėra palanki aplinkybė demokratiniams rinkimams vykti. Antra, vakarietiška Hamido Karzai vyriausybė nevaldo šalies.
Niekam ne paslaptis, kad dideles teritorijos dalis kontroliuoja Talibanas ir „Al Qaeda“. Šiuo metu H. Karzai galbūt kontroliuoja Kabulą, ir vargu ar prezidento rinkimų metu ir po jų kas nors stipriai pasikeis į gerąją pusę.
Kartu su šiuo klausimu kyla ir kitas, ne mažiau svarbus: ar Afganistanas, kurio istorija susideda iš invazijų, perversmų ir kuriam būdingas autoritarinis valdymas, gali tapti normalia šalimi, kaip to norėtų JAV ir NATO?
Prezidento rinkimai iš dalies duos atsakymą į šį klausimą. Koks bus tas atsakymas, daug reikš ne tik pačiam Afganistanui, bet ir visam regionui – nuo Dakos iki Kabulo.
Jeigu rinkimai žlugtų, tai būtų didelis smūgis Vakarams.
Tačiau jeigu karinis maištas, panašus kaip Bangladeše, pavyktų, tai jau reikštų katastrofą.
Pabandykime įsivaizduoti radikaliai islamiškai nusiteikusį Pakistano generolą su branduoliniu ginklu rankose, pasiruošusį jį su Alacho palaiminimu panaudoti prieš netikėlius. Žinoma, pirmiausia prieš Indiją.
Tai jokiu būdu nėra gąsdinimas, o banali realybė, kurioje atsidūrė regionas nuo Kabulo iki Dakos.
Valentinas Mitė
