2002 metais Amerika jėga pašalino iš valdžios radikalų Talibano judėjimą. Logiškai galvojant padėtis per tokį ilgą laiko tarpą šalyje turėjo stabilizuotis, o Vakarų pastangos atkurti sovietinės invazijos ir pilietinio karo nuniokotą šalį duoti vaisių.
Iš dalies pasisekė nemažai nuveikti: išminuotos daugelis anksčiau neįžengiamų teritorijų, pastatyta daug mokyklų ir atkurta didelė dalis infrastruktūros – kelių, geležinkelių, oro uostų.
Tačiau, kita vertus, Afganistanas vis labiau ir labiau pradeda priminti Iraką, tokį, koks buvo prieš porą metų – beveik niekur niekam nėra saugu, savižudžių akcijos yra gyvenimo kasdienybė. Nebeaišku, kas kontroliuoja didelę dalį šalies teritorijos – Talibanas, „Al Qaeda“ ar JAV, NATO ir Afganistano vyriausybės kariuomenė. Nestabilumas kelia vis didesnį gyventojų nepasitenkinimą tiek Vakarais, tiek prezidento Hamido Karzajaus vyriausybe.
Vieno vienintelio teisingo atsakymo, kodėl padėtis aiškiai krypsta į blogąją pusę, nėra. Tokių paaiškinimų – ne vienas ir visuose yra dalis tiesos.
Dažniausiai Afganistano problemos aiškinamos tuo, kad šalyje nėra užtektinai užsienio karių, todėl nėra kam kovoti su Talibanu ir „Al Qaeda“. Tai tiesa, ir šitai puikiai suvokia Jungtinės Valstijos. Vašingtonas žada dalį karių, kuriuos ateityje išves iš Irako, permesti į Afganistaną. Tačiau Amerikos NATO sąjungininkai, ypač Vakarų Europos valstybės, labai nenoriai siunčia savo karius į Afganistaną. Ypač vengiama juos dislokuoti tuose šalies regionuose, sakykim, netoli sienos su Pakistanu, kur yra didelė tikimybė, kad gali tekti dalyvauti kovos veiksmuose, o ne tik vadinamosiose taikos palaikymo operacijose.
Kaip pavyzdys Afganistanui pateikiamas Irakas, kur JAV karių skaičiaus padidinimas padėjo stabilizuoti padėtį. Be to, karių trūkumas kovojant su sukilėliais verčia JAV ir NATO sąjungininkus kovojant su sukilėliais labiau pasikliauti raketų smūgiais ir aviacija. Ši taktika turi vieną didžiulį trūkumą – smūgiai iš oro nėra tikslūs. Jungtinės Tautos praneša, kad per aštuonis šių metų mėnesius žuvo apie 1500 civilių. Tai yra kur kas daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. Todėl nereikėtų stebėtis, kad JAV ir NATO yra vis labiau ir labiau nemėgstami šalyje.
Verta prisiminti ir tai, kad iš pat pradžių, pasiekus lengvą pergalę Afganistane, ši valstybė nebuvo suvokiama kaip rimta problema. Tai, kad tiek Talibano lyderis mula Omaras, tiek „Al Qaeda“ vadovas Osama bin Ladenas nebuvo sučiupti, neatrodė labai didelė bėda. Šios nuostatos vyravo dar prieš metus, kai niekas net nemanė gretinti tuo metu gana katastrofiškos padėties Irake su palyginti lengva šalies stabilizavimo užduotimi Afganistane.
Kitas ne mažiau teisingas padėties Afganistane blogėjimo paaiškinimas yra kaimyninio Pakistano nesugebėjimas kontroliuoti genčių valdomos teritorijos prie sienos su Afganistanu. Šis pasienio regionas tapo puikia baze persigrupuoti Talibanui ir saugiai įsikurti „Al Qaeda“ grupuotėms. Daug kas yra įsitikinęs, kad kaip tik Vaziristane slapstosi ir O. bin Ladenas.
Iš dalies karas Afganistane (t. y. nevykusi jo taktika) prisideda prie padėties kaimyninėje branduolinėje valstybėje – Pakistane – destabilizavimo. Talibanas gimė ne kur kitur, o šio Pakistano regiono religinėse mokyklose, žodžio „talibas“ pradinė reikšmė yra „mokinys“. Judėjimas atsirado ne tuščioje vietoje, o aktyviai dalyvaujant Pakistano žvalgybai ir kariškiams.
Po teroristinių išpuolių Amerikoje buvęs Pakistano prezidentas Pervezas Musharrafas buvo priverstas pasirinkti tarp JAV ir pasmerkto pralaimėjimui – taip tada atrodė – Talibano. Buvęs prezidentas pasirinko „sąjungininko kovoje su terorizmu“ vaidmenį. Tačiau šis politinis žingsnis toli gražu nereiškė emocinių ir kitokių ryšių su Talibanu, pasitraukusiu į Pakistano genčių teritorijas, nutraukimo. Mažų mažiausiai galima tvirtinti, kad nei Pakistano žvalgyba, nei kariuomenė nepadarė visko, kad neleistų Talibanui persigrupuoti ar kad išstumtų „Al Qaeda“ iš pasienio rajonų.
Pakistano kariuomenė vykdė ir vykdo operacijas genčių teritorijose, bet laikui bėgant ten įsikūręs Talibanas vis dėlto ne silpnėja, o stiprėja. Nė viena operacija nesibaigė rimtesne vyriausybinės kariuomenės pergale. Priešingai, teritorija Pakistane, kurią kontroliuoja Talibanas, didėja ir kyla grėsmė, kad talibai gali perimti net kai kuriuos Pakistano miestus. Pakistano valdžios bejėgiškumas verčia amerikiečius, esančius kitoje sienos pusėje, imtis priemonių prieš savo priešus kaimyniniame Pakistane. Amerikos kariai pasirinko taktiką, kurią visas pasaulis pažįsta iš Holivudo filmų – tai pavienių teroristų žudymo ir specialiųjų JAV pajėgų operacijos paties Pakistano teritorijoje. Dažniausiai šiose operacijose žūna daug civilių, o tai kelia neapykantą Amerikai – ne tik Pakistane, bet ir Afganistane. Pakistano valdžia taip pat vis ryžtingiau protestuoja prieš šalies suverenumo pažeidimus. Tiesa, yra vilties, kad naujoji Pakistano valdžia, nesusijusi su Talibanu nei istoriniais, nei emociniais ryšiais, pagaliau imsis rimtų žingsnių įvesti tvarką pasienio rajonuose. Tai labai svariai padėtų stabilizuoti Afganistaną.
Kitas blogėjančios padėties Afganistane paaiškinimas, ne mažiau teisingas nei du pirmieji, yra centrinės Afganistano valdžios silpnumas. Kaip parodė istorija, karai su sukilėliais tokiose šalyse kaip Alžyras ar Vietnamas buvo pralaimėti daugiausia dėl to, kad didžiuma gyventojų rėmė ne silpnas ir korumpuotas vyriausybes, o sukilėlius. Šie istoriniai pavyzdžiai beveik visiškai atitinka Afganistano vyriausybės situaciją.
Kalbėti apie užsienio karių trūkumą galima daug, bet iki šiol efektyviai nefunkcionuoja nei Afganistano kariuomenė, nei policija. Visas valdžios aparatas yra lengvai paperkamas, tik klausimas, kas duos didesnę kainą. Ko gero, Talibanui, uždirbančiam iš opijaus prekybos ir turinčiam turtingų remėjų, pinigų netrūksta. Netrūksta ir valios nugalėti tuos, kuriuos laiko netikėliais ir okupantais.
Valentinas Mitė
