Jungtinės Valstijos rugsėjo pirmą dieną perdavė Anbaro provincijos kontrolę Irako vyriausybei. Vos prieš metus šią provinciją kontroliavo antiamerikietiškas pasipriešinimas – pradedant nacionalistinėmis ir Saddamui prijaučiančiomis grupuotėmis ir baigiant „Al Qaeda“. Provincija taip pat buvo religinės nesantaikos centras. Galima sakyti, kad Anbaras vienu metu buvo gera visų Iraką krėtusių problemų iliustracija.
Padėtis pasikeitė. JAV jau sumažino karių skaičių šioje provincijoje, o kontrolės perdavimas Irako vyriausybei – geriausias įrodymas, kad ji tapo kažkuo daug daugiau nei Amerikos už virvelių tampoma marionetė.
Įvyko tai, ko daugelis nesitikėjo.
Šalies ministro pirmininko Nurio al Malikio vyriausybė per metus tapo rimta politine jėga, į kurios nuomonę yra priversta atsižvelgti net Amerikos administracija.
Ne taip seniai N. al Malikio vyriausybė „valdė“ tik amerikiečių kariuomenės saugojamoje „žaliojoje zonoje“ – buvusiame Saddamo Husseino rūmų komplekse Bagdado centre.
Vašingtono politikai ir analitikai rimtai svarstė, ar nereikėtų N. al Malikio pakeisti kitu politiku, kuris turėtų didesnį autoritetą irakiečių tarpe. Vėliau ėjo sėkmingos vyriausybės karinės operacijos Basroje, Bagdade ir kitose šalies vietose, daugiausia nukreiptos prieš radikalaus šiitų dvasininko Muqtados al Sadro vadovaujamą „kariuomenę“. Nors iš pradžių atrodė, kad Basros operacija baigsis katastrofa, bet padedant amerikiečiams ir galų gale susitarus su M. al Sadru, vyriausybei pavyko perimti Basros, šiitiškųjų Bagdado gyvenamųjų rajonų bei kitų regionų bei miestų kontrolę. Neabejotina, kad sureguliuojant Bagdado vyriausybės ir M. al Sadro santykius nemažą vaidmenį suvaidino Iranas. Juk N. al Malikis vadovauja pirmai vyriausybei Irako istorijoje, kurioje daugumą turi šiitai, o Iranas yra didžiausia pasaulyje šiitų valstybė. Stabilus šiitų valdomas Irakas visiškai atitinka Irano interesus. Ne veltui daugelis komentatorių teigia, kad daugiausia iš Amerikos invazijos Irake laimėjo Iranas.
Kaip ten bebūtų, Teheranas akivaizdžiai pasiekė, kad įtampa tarp šiitų grupių Irake būtų kuo mažesnė. Pačioje rugpjūčio pabaigoje (rugpjūčio 27 d.) M. al Sadras paskelbė, kad jo vadovaujami daliniai, vadinamoji Mahdi armija, skelbia neribotas paliaubas. M. al Sadro pareiškime sakoma, kad bet kuris jo vadovaujamų dalinių narys, nepaklusęs nurodymui, bus be jokių išlygų šalinamas iš Mahdi armijos. M. al Sadras nurodė kovoti išskirtinai su Vakarų kultūrine, socialine ir religine įtaka.
Pats M. al Sadras šiuo metu yra šventajame Irano mieste Kome ir, kaip pranešama, užsiima islamo studijomis. Tačiau didelė dalis apžvalgininkų neabejoja, kad užtektų vieno jo žodžio, ir Mahdi armija vėl taptų rimta jėga, galinčia mesti iššūkį ne tik Irako vyriausybei, bet ir Amerikos kariams.
Neteisinga būtų sakyti, kad didesnį stabilumą Irake atnešė vien N. al Malikio vyriausybės pastangos ir Irano sprendimas palaikyti šią vyriausybę. Labai daug reiškė ir Amerikos taktikos Irake pasikeitimas bei tai, kad kruvina „Al Qaeda“ taktika atstūmė Irako sunitus. Amerikiečiams pavyko patraukti į savo pusę didelę dalį centrinio Irako sunitų genčių ir paremti vadinamųjų „Atgimimo tarybų“ sukūrimą. Kitaip tariant, amerikiečiams pavyko paversti dalį įtakingų sunitų savo ginkluotais sąjungininkais. Neaišku, kaip bus elgiamasi su tomis ginkluotomis grupuotėmis ateityje. Šiuo metu Irako valdžia per daug neskuba įtraukti jų į valstybinių karinių pajėgų sudėtį.
Kaip bebūtų, N. al Malikio vyriausybė tapo realia jėga Irake.
Kuo toliau, tuo padėtis darosi įdomesnė. N. al Malikio derybinės pozicijos sustiprėjo tiek, kad jis tapo labai rimtu oponentu Amerikai derantis dėl Saugumo ir bendradarbiavimo sutarties.
Nors Baltieji rūmai ir tikėjosi, kad Irako sutartis su JAV dėl tolesnių santykių bus pasirašyta šios vasaros gale, kol kas nėra aišku, kada tai įvyks ir koks bus sutarties turinys. Praėjusią savaitę (rugpjūčio 29 d.) Irako parlamento Saugumo ir gynybos komiteto vadovas Abdelis Karimas Smarajis pareiškė, kad kol kas su amerikiečiais nepavyko susitarti dėl daugumos problemų. Nerasta bendros kalbos nei dėl kariuomenės išvedimo grafiko, nei dėl jos vaidmens pereinamuoju laikotarpiu.
Apie kokias nors nuolatines JAV bazes Irake jau nebekalbama. Irako politinių partijų vadovai vieningai sutaria, kad paskutinis Amerikos kareivis šalį turėtų palikti 2011-ųjų pabaigoje. Tai labai nedviprasmiškai neseniai susitikime su Irako genčių atstovais pabrėžė N. al Malikis.
Baltieji rūmai kol kas tvirtai nėra pareiškę, kada iš Irako išves savo pajėgas. Prezidentas George‘as Bushas ir Amerikos kariuomenės Irake vadovai ne kartą sakė, kad kokie nors grafikai nėra realistiniai, nes situacija gali greitai pasikeisti ir JAV kariuomenės buvimas bus reikalingas. Tokių pat nuostatų laikosi ir respublikonų kandidatas į prezidentus Johnas MacCainas, bet Irako vyriausybės siūlomas grafikas visiškai atitinka demokratų kandidato Baracko Obamos norus.
Šio straipsnio autorius manytų, kad vis dėlto Irako vyriausybei pavyks pasiekti savo tikslą ir JAV pažadės šalį palikti 2011 metais. Kitas klausimas, kas bus paskui ir ar šiitų valdomas Irakas pajėgs gyventi taikiai.
Nekyla jokių abejonių, kad Irako vyriausybė sieks, jog šalyje vyrautų šiitų islamo variantas. Su tuo nesutiks nei Irako sunitų mažuma, nei kaimyninės Artimųjų Rytų sunitų valdomos valstybės, sakykim, Saudo Arabija ar Egiptas. Taip pat nekyla abejonių, kad savo jėgą pajutęs N. al Malikis sieks centralizuoti Iraką. Tai sukels rimtą Kurdistano autonominės srities nepritarimą.
Ar šios problemos atves prie kraujo praliejimo ir šalies destabilizavimo bei skilimo, galima tik spėlioti.
Valentinas Mitė
