Daugiau nei prieš savaitę Ankara pradėjo invaziją į iki šiol stabilų šiaurės Iraką, siekdama sunaikinti Turkijos kurdų separatistinės organizacijos PKK (Kurdų darbininkų partija) bazes. Atrodo, kad Bagdado vyriausybė apie operacijos pradžią net nebuvo informuota. O Amerikos kariškiams tai nebuvo paslaptis.
Kada Turkija baigs operaciją ir grąžins savo kariuomenės dalinius namo, rašant šį straipsnį nebuvo aišku. Ankara kalbėjo labai miglotai, o jeigu Turkija ir išvestų kariuomenę nedelsiant, svarbiausių regiono problemų tai nepakeistų.
Turkijos įsiveržimas nėra netikėtas. Ankara jau beveik pusmetį laikė sutelkusi kariuomenę prie Irako sienos ir buvo tik laiko klausimas, kada kariuomenė ją peržengs.
Šiuo metu situacija tokia: dvi NATO organizacijos šalys – Jungtinės Valstijos ir Turkija – karinėmis priemonėmis trečiosios šalies – Irako – teritorijoje bando spręsti savo problemas.
Amerika siekia kaip galima greičiau stabilizuoti Iraką ir pasitraukti.
Ankara nori sunaikinti PKK, keliančios sumaištį Turkijoje, bazes. Veiksmas vyksta Kurdistane, iki šiol pačiame stabiliausiame Irako regione, ir jis iš ramybės oazės gali virsti rimtų susirėmimų lauku.
Turkijos veiksmai rodo dar vieną svarbų aspektą – NATO organizacijai gerokai trūksta vienybės, o jos šalys svarbiais klausimais turi skirtingus tikslus. Tai, beje, jau matyti ir iš NATO veiksmų Afganistane.
Pastebėtina ir tai, kad Turkijos operacija Irake parodė JAV remiamos Bagdado vyriausybės bejėgiškumą. Visų pirma, Bagdadas, nors ne kartą žadėjo, nieko nepadarė, kad pašalintų PKK bazes iš savo teritorijos. Antra, Ankara net nematė reikalo informuoti Irako vyriausybę apie operacijos pradžią. Tik jau post factum Turkijos veiksmai sukėlė žodžių audrą, sklindančią iš Bagdado, bet retorika nepakeitė Ankaros veiksmų ir nesuteikė Bagdadui didesnės įtakos.
Turkijos įsiveržimas į šiaurės Iraką yra tik vienas vis aštrėjančios tarptautinės kurdų statuso problemos epizodų.
JAV karas Irake visa jėga iškėlė šios tautos valstybingumo problemą, daug rimčiau ir daug platesniu mastu nei anksčiau, tuo pačiu parodydamas pasaulio bendruomenės bejėgiškumą rasti šio klausimo sprendimą.
Problema yra sena ir sukurta pačių Vakarų valstybių, ano meto „tarptautinės bendruomenės“. Po Pirmojo pasaulinio karo dalijant buvusios Osmanų imperijos teritorijas, kurdai, kaip ir daugelis kitų tautų, siekė pasinaudoti JAV prezidento Woodrow Wilsono paskelbtais tautų apsisprendimo principais ir sukurti savo valstybę. Jie šį siekį aiškiai pareiškė 1919 metais vykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje, bet jų pastangos buvo bevaisės. Kurdai buvo padalyti tarp kelių valstybių, nes Vakarai buvo labiau linkę kurti dirbtinį darinį, pavadintą Iraku, o ne natūralią tautinę valstybę Kurdistaną. Kurdai tapo viena didžiausių pasaulio tautų, neturinčių savo valstybės.
Tai, kas vyksta šiuo metu, yra beveik šimto metų senumo Vakarų politikos rezultatas.
Problema nėra tokia menka, kad į ją galima būti numoti ranka.
Neoficialiais duomenimis, vien Turkijoje gyvena apie 15 milijonų kurdų, Irake – apie šešis, Irane – apie penkis, Sirijoje – apie tris milijonus.
Šiuo metu kurdų valstybės sukūrimas nepriimtinas nė vienai šių valstybių. Ypač jautriai į tokią galimybę reaguoja Turkija, kurioje kurdai sudaro apie 20 procentų gyventojų ir yra valdžios suvokiami kaip grėsmė valstybės vientisumui.
Laisvas tautų apsisprendimas kurdams, matyt, negalioja, nes toks sprendimas būtų nepalankus daugeliui ir sukeltų rimtą pasaulinę, ne tik regioninę, krizę. Tai ir yra dvejopi Vakarų standartai, kai pripažįstamas nepriklausomas Kosovas, nors albanai turi savo valstybę, bet nenorima net girdėti apie Kurdistano nepriklausomybę, nors savo valstybės kurdai neturi.
Beje, Turkija viena pirmųjų pripažino Kosovo nepriklausomybę, tačiau Ankarai nesuvokiama, kaip panašios teisės galėtų būti suteiktos kurdams.
Juk iki 1991 metų net kurdų kalbos vartojimas Turkijoje buvo laikomas neteisėtu. Tik šios šalies siekis įstoti į Europos Sąjungą privertė Ankarą oficialiai leisti kurdams vartoti savo kalbą bei ja transliuoti kai kurias radijo ir televizijos programas.
Turkija savo įsiveržimą į Iraką teisina būtinybe kovoti su PKK. Tačiau PKK, ką apie ją begalvotum, yra represinės Turkijos valdžios politikos padarinys.
PKK tikrai yra ekstremistinis darinys. Jos idealas – nepriklausomo socialistinio Kurdistano sukūrimas, ideologija – marksizmas-leninizmas, sumišęs su kurdišku nacionalizmu. Nors marksistiniai idealai yra atgyvena, nepriklausomo Kurdistano sukūrimas priimtinas daugeliui kurdų. Tai gali įplieksti gaisrą visame jų gyvenamame regione.
Dažnai kalbama apie religijos įtakos augimą Artimuosiuose Rytuose. Tai tiesa, bet daugumai kurdų tautinės valstybės sukūrimas yra svarbiau nei islamo valstybės vizija.
Autonominė kurdų sritis – faktiškai pirmoji kurdų valstybė moderniaisiais laikais – susikūrė padedant Vakarams po pirmojo Persijos įlankos karo. Šią sritį JAV paskelbė neskraidymo zona. Ji tapo neprieinama Saddamui Husseinui. Taip su Vakarų pagalba šiaurės Irake buvo sukurta kurdų protovalstybė, su kurios egzistavimu dabar jau nebegali nesiskaityti nei Turkija, nei JAV.
Valentinas Mitė
