Irako valdžios santykiai su Iranu netenkina nei JAV, nei Irano. Iranas norėtų, kad JAV kariuomenė kuo greičiau išeitų iš kaimyninės valstybės, taip suteikdama dar daugiau politinių galimybių Teheranui. Irano įtakos visame regione didėjimas turbūt yra viena priežasčių, kodėl amerikiečiai neskuba palikti Irako, o lėtą jų traukimąsi, nors ir nenoriai, bet toleruoja arabų sunitų valstybės, kurios bijo stiprėjančios Irano įtakos.
Kokią didelę įtaką Irake turi Iranas, rodo jau vien tai, kad JAV derasi su Teheranu dėl galimybių stabilizuoti padėtį šioje šalyje.
Irako ministro pirmininko Nurio al Malikio padėtis yra nepavydėtina. Jis bando įvairiausiomis priemonėmis išlaikyti ėriuką gyvą, o vilką sotų – tai yra palaikyti gerus santykius ir su JAV, ir su Iranu. Taip iš dalies galima būtų vertinti šią savaitę Bagdade sukurtos komisijos Irano įtakai Irake tirti paskirtį.
Komisijos sukūrimas yra labai jau keistas veiksmas. Visų pirma nėra ko tirti, nes tiek Irake, tiek Irane neabejotinai yra žinoma, kad Teherano įtaka Irakui yra didžiulė. Komisija aiškiai skirta nuraminti JAV ir Artimųjų Rytų sunitų valdomoms valstybėms, kurios dėl stiprėjančios persų valstybės įtakos regione vis garsiau skambina pavojaus varpais.
Juk Irano Islamo Respublika yra didžiausia šiitų valstybė pasaulyje ir siekia ne tik savąjį islamo supratimą, bet ir savo politines nuostatas plėsti visur.
Po Islamo revoliucijos Iranas pasiekė daug. Artimieji Rytai jau nebėra vien sunitų valdoma tėvonija. Iranui pavyko sukurti radikalų ir gerai ginkluotą Libano šiitų judėjimą, kuris prieš porą metų faktiškai laimėjo karą prieš Izraelį. Žinoma, Izraelis neprarado nė pėdos žemės, bet svarbiausias jo tikslas – šiitų „Hezbollah“ sunaikinimas – nebuvo pasiektas.
Irano įtaka yra nemaža ir Sirijoje, kurią valdo viena šiitų sektų. Aišku, Sirija nėra islamo valstybė – tai arabų socialistinės „Baath“ partijos valdoma šalis, bet vis dėlto bendras šiitų tikėjimas, o dar labiau neapykanta JAV vienija Siriją ir Iraną.
Irake arabai šiitai sudaro šiek tiek daugiau nei 60 procentų, bet per visą Irako istoriją, prasidėjusią XX amžiaus pradžioje, jie visada buvo sunitų mažumos prispausta dauguma. Amerikos okupacija ir daugmaž demokratiški rinkimai pagaliau atvedė Irako šiitus į valdžią. Šiuo metu Irakas tampa didžiausia arabų valstybe, kurią valdo šiitai. Tai atitinka Irano geopolitinius siekius ir religinius interesus.
Po Irano šacho nuvertimo ir Amerikos ambasados Teherane užėmimo Iranas tapo vienu didžiausių Amerikos priešų. Iki šiol minios ideologinių ir religinių fanatikų kasdien Teherane skanduoja: „Mirtis Amerikai!“
Todėl nieko nuostabaus, kad artimi Irako ir Irano santykiai kelia JAV susirūpinimą. Juolab kad Irake beveik kasdien nuo Irane pagamintų ginklų žūna Amerikos kareiviai. JAV neturi jokių abejonių, kad Teheranas ginkluoja, apmoko ir teikia žvalgybinę informaciją ginkluotoms Irako šiitų grupuotėms – M. al Sadro vadovaujamai Mahdi armijai, Badro brigadoms bei kitoms, mažesnėms grupėms. Amerikos žvalgyba taip pat turi duomenų, kad Irano kariškiai ir žvalgyba gan atvirai veikia Irake.
Artimi Irako ir Irano šiitų ryšiai yra nesunkiai paaiškinami, ir juos lemia ne vien bendras tikėjimas.
Dauguma dabar Iraką valdančių politikų ilgus metus praleido tremtyje Irane ir gavo neįkainojamą paramą iš Teherano tiek iki Sadamo Huseino žlugimo, tiek ir Amerikai okupavus šalį, kai jie grįžo iš tremties ir atėjo į valdžią. Irako šiitai nejaučia didelės meilės JAV ne tik todėl, kad palaiko Teherano nuostatas, bet ir dėl to, kad po pirmojo Persijos įlankos karo Amerika nieko nepadarė, kad sustabdytų S. Huseino terorą. Šis JAV abejingumas dar ilgai neišblės Irako šiitų sąmonėje.
Tačiau faktas lieka faktu – Iranas remia ne tik daugiausia iš šiitų sudarytą Irako vyriausybę, bet taip pat ir ginkluotas šiitų grupuotes. Kai kurios jų, sakykim, Mahdi armija, šiuo metu atvirai kovoja su vyriausybine kariuomene ir JAV daliniais. Tiekti ginklus šioms grupėms už Bagdado vyriausybės nugaros nėra sunku. Siena tarp Irano ir Irako yra 1340 kilometrų ir faktiškai beveik nesaugoma.
Ar Bagdado kuriama komisija tirti Irano veiksmams vis dėlto gali būti nors kiek veiksminga? Taip, jeigu jos tikslas yra, artėjant rinkimams, susidoroti su N. al Malikio vyriausybės priešais, tokiais kaip M. al Sadras. Tačiau kitais atvejais sėkmė abejotina. Beveik visos valdžioje esančios šiitų grupuotės turi savo ginkluotus dalinius, ir komisija tikrai nesiims tirti vyriausybės veiklos. Toks elgesys būtų suprantamas Vakaruose, bet ne Artimuosiuose Rytuose, garsėjančiuose korupcija, ir ypač ne ties pilietinio ir religinio karo riba balansuojančiame Irake. Kita vertus, komisijos nariai turėtų gauti patikimą informaciją, kad ir iš Mahdi armijos, apie jos ryšius su Iranu. Tai šiuo metu visiškai neįmanoma.
Jei ne šios abejonės, būtų galima manyti, kad komisijos sukūrimas rodo N. al Malikio vyriausybės brandą, bet dabartinėje situacijoje tuo dar reikėtų įsitikinti praktiškai.
Tai yra viena problemos pusė, esama ir kitų, ne mažiau reikšmingų istorinių ir politinių aspektų, komplikuojančių Irano ir Irako santykius.
Šie santykiai yra nevienareikšmiai. Ne taip seniai, valdant S. Huseinui, nuo 1980 metų rugsėjo mėnesio iki 1988 metų balandžio tarp dviejų kaimyninių valstybių vyko karas, nusinešęs daugiau nei milijono žmonių gyvybę. Tarp jų – ir Irako šiitų, kurie kovojo su Irano šiitais, religiją palikdami nuošalyje. Šios skerdynės ilgam įsirėžė abiejų tautų istorinėje ir asmeninėje atmintyje.
Valentinas Mitė
