Europos Sąjunga neturi vieningos energetikos ir užsienio politikos Rusijos atžvilgiu. Tokios politikos nebuvimas labai skaudžiai gali atsiliepti ateityje.
ES, kaip ir visas Vakarų pasaulis, priklauso nuo dujų ir naftos tiekimų. Šiais energijos šaltiniais grindžiama transporto sistema, ekonomika ir, apskritai visa civilizuoto XXI amžiaus žmogaus buitis. Šie gyvybiškai svarbūs ištekliai, išskyrus Šiaurės jūros naftos ir dujų atsargas, yra už Vakarų pasaulio ribų: dabartinės ekonomikos varomąją jėgą valdo ne visai demokratiškos valstybės – Saudo Arabija, Venesuela, Rusija.
Vakarų civilizacija iki šiol nieko rimtesnio nepadarė, kad dujos ar nafta būtų pakeistos kuo nors kitu ar kad būtų sukurta bendra politika šiuo klausimu. Praeityje panašią klaidą padarė Didžioji Britanija, labai ilgai pasikliovusi akmens anglių resursais ir nepastebėjusi, kad Jungtinės Valstijos ir kai kurios kitos šalys perėjo prie naftos ir kito tipo variklių. Kol kas kokios nors naujos energetikos, naudojančios kitus energijos šaltinius, atsiradimo nematyti, todėl Vakarų, taip pat ir ES, ūkinės bei politinės perspektyvos yra nepavydėtinos.
Pastaruoju metu Europos Sąjungos priklausomybė nuo Rusijos energijos šaltinių ypač padidėjo. Jau šiuo metu apie 40 procentų dujų ir apie trečdalį naftos daugelis ES šalių gauna iš Rusijos, kitos, sakykim, Lenkija ar Baltijos valstybės, – dar daugiau. Rusijai tampant vis labiau nedemokratiška, visai tikėtina, kad taip, kaip dabar ji energijos šaltinių tiekimą naudoja prieš Ukrainą, ateityje gali panaudoti prieš Austriją, Bulgariją ar Čekiją.
Neseniai Rusijos energetikos bendrovių pasirašyti susitarimai su Bulgarija ir Serbija rodo, kad Europos Sąjungos gali laukti nepavydėtina ateitis.
Sausio mėnesį Rusijos ir Bulgarijos pareigūnai pasirašė susitarimą tiesti dujotiekį, kuris praktiškai niekais pavers ES ir JAV bandymus kurti alternatyvius dujų tiekimo maršrutus aplenkiant Rusiją. Naujasis dujotiekis eis iš Rusijos Juodosios jūros dugnu ir tolyn į Vakarus. Bulgarijoje dujotiekis dalinsis į dvi dalis: viena linija ves į Italiją, o kita – į Austriją ir Vengriją.
Bulgarijos ministras pirmininkas Sergejus Staniševas pasidžiaugė, kad Bulgarijos interesai yra visiškai apsaugoti, nes 50 procentų šalies teritorija einančio dujotiekio priklausys Rusijai, o 50 – Bulgarijai. Bulgarijos ministro pirmininko nuomone, tai didelis laimėjimas, nes pradžioje Rusijos „Gazprom“ norėjo valdyti 51 procentą.
Naujasis dujotiekis bus tiesioginis konkurentas ES planuojamam statyti „Nabucco“ dujotiekiui. Rusijos ir Bulgarijos susitarimo svarbą rodo jau vien tai, kad jo pasirašyti į Sofiją atvyko pats prezidentas Vladimiras Putinas. Sofijoje apie 100 demonstrantų protestavo prieš šį susitarimą. Viešame jų pareiškime rašoma, kad „Putinas atvyko į Bulgariją pasirašyti susitarimo dėl visiškos Bulgarijos priklausomybės nuo Rusijos įtvirtinimo“. Šiuose žodžiuose yra labai daug tiesos, bet ant bulgarų pykti nereikėtų: juk ne taip seniai panašų susitarimą tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu pasirašė Vokietija, o jos buvęs kancleris Gerhardas Schroederis tapo vienu iš bendros įmonės - būsimos dujotiekio tiesėjos - vadovų.
Pasirašydama energetinio bendradarbiavimo susitarimą su kita Balkanų šalimi – Serbija, Rusija smogė dar vieną smūgį Europos bandymams tapti nepriklausoma nuo Rusijos dujų tiekimo. Beje, Serbijoje planuojama statyti ir didžiulę Rusijos dujų saugyklą. Tai iš dalies yra kaina, kurią Vakarai moka už Kosovo nepriklausomybės pripažinimą. Taigi, Balkanai jau beveik atsidūrė rusų valstybinės energetikos kampanijos gniaužtuose.
Na, o koks bendro Europos Sąjungos dujotiekio „Nabucco“, turėjusio padėti išvengti priklausomybės nuo Rusijos energijos šaltinių, likimas?
„Nabucco“ guli mirties patale ir tik Dievo įsikišimas arba ES valia, kurios nėra, dar galėtų jį išgelbėti. Beje, Bulgarija, prieš metus tapusi ES nare, yra „Nabucco“ projekto narė. Projekte taip pat dalyvauja Austrija, Turkija, Vengrija ir Rumunija. „Nabucco“ projekto tikslas yra nutiesti dujotiekį ir juo tiekti dujas iš Centrinės Azijos ir Azerbaidžano per Turkiją ir Balkanus, apeinant Rusiją. Bulgarijos susitarimas su Rusijos bendrove „Gazprom“ šį sumanymą pavertė niekais. Net jeigu alternatyvus dujotiekis ir būtų nutiestas, Kaspijos regione gali pritrūkti dujų, kad „Nabucco“ būtų pilnai apkrautas. Atrodo, „Nabucco“ praranda bet kokį ekonominį tikslingumą.
Koncerno „Gazprom“ užmojai Europoje didesni nei tik dujotiekių statyba. Pernai „Gazprom“ nusipirko 50 procentų didžiausios Austrijos energijos bendrovės OMV saugyklos bei paskirstymo centro, esančio netoli Vienos, akcijų. „Gazprom“ taip pat žada pirkti panašias saugyklas Belgijoje ir Vengrijoje.
Rusijos valstybinių energetikos bendrovių politika rodo, kaip puikiai Kremlius sugeba pasinaudoti ES šalių nesutarimais ir bendros energetikos politikos nebuvimu. Juk dėl bet kurio, net ir menkiausio žingsnio Briuselyje kyla diskusijos, nes kiekviena šalis gina savo interesus. Kremliuje tokių diskusijų nevyksta.
Todėl šiuo metu yra neįmanoma tiksliai atsakyti į klausimą, ar galų gale „Gazprom“ netaps vyraujančia jėga ES energetikos rinkoje ir kokių padarinių tai atneštų. Tačiau atrodo, kad įvykiai krypsta šia nelabai gera Europos Sąjungai linkme.
Valentinas Mitė
