projekto ž

Niekur mes nepabėgsime, esmė, prasmė glūdi ten, kur laisvė, tiesa, garbė, nepaperkamumas, drąsa...  Matau šypsenas – piktžiugiškas, karčias: ar nepabodo kalbėti apie tai, kas turi būti, tačiau ko mūsų gyvenime seniai nebėra?Tačiau aš regiu akis sąžiningų, drąsių, pilietiškų žurnalistų, kuriems tai ne tušti žodžiai, jie vadovaujasi giliai ir prasmingai suvoktomis profesijos taisyklėmis, drąsiai atskleidžia tiesą, bet kuriomis aplinkybėmis nebijo būti savimi.

Popieriuje ir ekraneŠiuolaikinės informacinės technologijos sukuria vieningą erdvę, kurioje visų formų (rašytinė, garso, vaizdo) informacija paverčiama į skaitmeninį formatą. Internete skaitmeniniai žiniasklaidos produktai įveikia ankstesnius laiko ir erdvės apribojimus. Nei laikas išplatinti laikraščius, nei tam reikalingi finansiniai ištekliai, nei erdvė, ribojanti laikraščio, televizijos ar radijo turinio platinimą, nėra kliūtys   informacijos platintojams ir jos vartotojams.

Prieš kokius 15 metų pavydėjau šveicarams... Ir ne sūrio, šokolado ar laikrodžių, o visuomeninio radijo, įsikūrusio prestižiniame Berno rajone, saugomo vaizdo kamerų, aprūpinto viskuo, ko reikia oriam radijo žurnalistų darbui. Ne tik transliuojančio kokybiškas laidas, bet ir išgalinčio nuolat išlaikyti po du užsienio žurnalistus, pakviestus porai mėnesių pranešinėti apie Alpių respubliką savo tėvynainiams.

Ekranas Platono olojeBene garsiausias visų laikų filosofas Platonas dialoge Valstybė aprašo oloje prirakintus  kalinius, kurie, negalėdami pajudinti galvų, mato tik šešėlius, krentančius ant  sienos. Tarp olos ir šviesos šaltinio – kelias, kuriuo einančios figūros ir meta šešėlius. Platonas duoda suprasti, kad mes visi – kaliniai, matantys tikrovę  ant savo olos sienos.

Vietoje įžangos, arba autoriaus nuomonė Lietuvoje žurnalistų ir leidėjų savireguliacija iš esmės neveikia. Taip ar panašiai teko išgirsti ne iš vieno žmogaus. Jie teisūs, nes ne visada žurnalistai ir leidėjai pripažįsta savo klaidas, ne visi jie yra skaitę Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Daug žurnalistų ir leidėjų ne tik  neatsiprašo už savo paklydimus ir nuodėmes, kai kurie jų apskritai ignoruoja bet kokius priekaištus.

Kaip ir kitos kalboms, lietuvių kalbai labai svarbi garsų tartis.  Ypač tai aktualu kalboms, kuriose realizuota balsių trumpumo ir ilgumo opozicija. (Beje, anglų kalboje ši opozicija irgi labai svarbi, todėl visi tikriausiai prisimename, kiek dėmesio mokantis šios kalbos skiriama fonetikai. Labai keista, kad mokantis lietuvių kalbos dažnai pamirštamas toks svarbus aspektas.) Lietuvių kalboje esama ilgųjų ir trumpųjų balsių.

Šitaip klausi, kad būtų intriga, tačiau atsakymą žinai iš anksto - nei pragaras, nei rojus. Tačiau rašyti apie vis dar daug aistrų keliančius televizijos realybės šou  skatina keletas dalykų. O svarbiausias – didžiulis  visuomenės susipriešinimas. Viena jos dalis stačia galva  pasinėrusi į realybės šou šėlsmą: dalyvauja, žiūri, balsuoja, buriasi į fanų klubus ir  prisiekia žūtbūt kada nors ten patekti.

Rugpjūčio pradžioje tarptautinis media magnatas Ruperthas Murdochas įsigijo The Wall Sreet Journal, didžiausią ir neabejotinai įtakingiausią verslo dienraštį Jungtinėse Valstijose. Sandėrio kaina – penki milijardai JAV dolerių. Nors ir vadinamas verslo laikraščiu, šis leidinys jau seniai tapo ne tik įtakingu (jį skaito Pasaulio ir Amerikos verslo elitas), bet ir masiniu, kadangi šiais laikais JAV investicijomis biržose domisi milijonai smulkių investuotojų.

“Klasika”, kurioje yra visko Įsijunkite ir bent pusdienį pasiklausykite Lietuvos radijo (LR) „Klasikos“.  Tarp eilučių (tai yra, tarp garsų)  išgirsite nemažai  Lietuvos radijo istorinio palikimo (tarp jo -  ir  privalomo). „Klasika“ turbūt pavyzdingiausiai iš visų trijų LR programų vykdo misiją, kurios nuolat reikalauja ir besikeičiančios LRT tarybos, ir politikai, ir interesų grupės, ir mielai Lietuvos radijui pagalius į ratus kaišiojantys komerciniai  transliu...

Išvaizda turi būti nepriekaištinga Natūralu, kad pirmasis laikraščio puslapis yra jo vizitinė kortelė, veidas, svarbi įvaizdžio dalis. Net jei leidinys mums yra labai gerai pažįstamas, jį matome kone kasdien – pirmojo puslapio išvaizda turi visada būti nepriekaištinga. Tarytum  dalykinė apranga einant susitikti su skaitytoju.

Kaip dažnai mus šokiruoja visuomenės informavimo priemonių pranešimai? Kiekvieną dieną, kartą per savaitę, o gal –  kartą per metus? Bet jeigu mus šokiruoti ir ne visada pavyksta, žiniasklaida  nevengia piktnaudžiauti informacija, galinčia sukelti tokią reakciją. Strategija yra suprantama: siekiama žūtbūt atkreipti dėmesį į konkretų pranešimą, paskelbtą konkrečioje visuomenės informavimo priemonėje.

Klausimas gali pasirodyti keistas. Bet „radioaktyviam“ pasauliui jį dar turbūt teks spręsti: kaip radijuje žymėti, kad laida nerekomenduojama vaikams arba paaugliams. Prisimenu gal kokių dešimties metų senumo atvejį. Lietuvos radijuje vienas ponas pasiūlė naujos laidos projektą – „Lietuvos partizanai“. Buvo siūloma dokumentinė žurnalistika: istoriniai šaltiniai, citatos, jau žinomi ir nauji faktai.

Paprastai žurnalisto įtaka kalbai reiškiasi dviem būdais: pavyzdžiu ir pozicija. Ne veltui sakoma: „Blogas pavyzdys užkrečia.“ Jei populiarus laidos vedėjas per nacionalinį kanalą vartoja „kad + bendratis“ arba „gaunasi“ ne savo reikšme, manau, nesunku atspėti, kad mokytojai kokiose nors Pliumpiškėse vargu ar pavyks kokį Petriuką ar Onytę įtikinti, kad tai yra blogai. Todėl dažniausiai žurnalisto pavyzdys ir atsiduria kalbos prižiūrėtojų, mokytojų, žurnalistų kritikų akiratyje.

Pradėkime nuo pasiaiškinimo, kas čia bus vadinami žurnalistais. Mat dažnai tenka išgirsti priekaištų, kad įvairaus plauko žurnalistų vertintojai neskiria profesionalaus žurnalisto nuo mėgėjo laidų vedėjo, į studiją patekusio nežinia kokiais keliais.

Gegužės 3 – oji  - pasaulinė spaudos laisvės diena Spaudos laisvės lygį pasaulyje vertina per šimtas organizacijų. Mūsų regiono požiūriu, kelios jų yra tikrai įtakingos.

Ar galima įsivaizduoti kultūros spaudą, atsietą nuo konkrečios visuomenės ir jos kultūros rūpesčių, intelektualinės atmosferos arba socialinio ir politinio epochos klimato? Kad ir kaip kultūros leidiniai kratytųsi konkretaus meto apnašų ir apeliuotų į ,,amžinybę”, socialinė kasdienybė persmelkia spaudą iki kaulų smegenų.

Moderniame laikraštyje antraštė atlieka du svarbiausius darbus - informuoja  ir parduoda. Arba, kaip sako anapus Atlanto, „Headlines tell and sell“. Parduoti nėra vien tik siekti naudos. Traktuojant plačiau, skaitytoją norima sudominti  ne tik antraštės žodžių prasmėmis, bet ir pateikimo maniera,  intriga, vizualine dinamika, patrauklumu akiai. Žinoma, nieko blogo, jei įdomios, viliojančios antraštės  didina laikraščio  tiražą.

Amerikoje radijo formatai buvo išrasti 6-ojo dešimtmečio pradžioje, Lietuvoje, ko gero, prieš 17 metų, kai atsirado pirmoji privati radijo stotis “M-1”. Formatų sumanymą galima palyginti su vidine prekybos centro struktūra. Kai tam tikro skyriaus prekės sugrupuotos į lentynas, parduotuvės darbininkai žino, kur krauti atvežtas prekes, o pirkėjai net ir naktį pažadinti prisimintų, kad dešros susirasti galima štai ten, o batų tepalo – štai čia. Visiems aiškiau ir patogiau.

Kadangi autorė nėra tikra dėl  savo nosies tiesumo ir norėdama sulaukti diskusijų ne jos nosies, o  rašinio temomis,  ji nesiryžta skelbti čia nei savo nuotraukos, nei pavardės. Tebūnie anonimas prieš anonimus.  Dažnai kalbame apie išbandymus valdžia ir pinigais. Ir turbūt retai diskutuojame apie išbandymą, kurį tenka patirti visiems kartu. Net ir tiems, kam netenka nei valdžios, nei pinigų. Tai išbandymai  didžiausia demokratijos dovana - žodžio laisve.

Jau praėjo tie laikai, kai norint eteryje pasigirti skirtuku „Čia mano radijas”, reikėjo turėti kokį milijoną litų… Jau praeityje ir tos dienos, kai Lietuvoje nauja radijo stotis pradėdavo transliacijas, prieš tai investavus keliasdešimt tūkstančių litų. Net ir buvusieji turgaviečių „radijo taškai” vietoj stulpuose kabančių garsiakalbių turi įsigiję siųstuvus ir transliuoja visam pusmilijoniniam miestui.

Įsivaizduokime, kad JAV prezidentas užsigeidė apsilankyti Vilniaus knygų mugėje. Arba Rusijos prezidentas. Specialiai tik mūsų knygų mugėje ir niekur kitur. Teskamba tai kaip ateities linkėjimas renginio organizatoriams. Tuo tarpu mes pabandykime įsivaizduoti, kaip jų apsilankymą pateiktų  Lietuvos visuomeninė televizija. Galima numanyti, kad tą įvykį pamatytume tarp naujienų, tačiau tik kultūros puslapyje. Jokios politinės reikšmės tai esą neturėtų.

Pakinktai, tekiniai ir ienos Apie lietuviškos spaudos, ypač laikraščių dizainą negaliu pradėti kalbėti be atodūsio. Ne todėl, kad dizainas yra labai blogas. Ir ne todėl, kad neturime sumanių, išradingų, technologiškai išprususių žmonių, sekančių spaudos  dizaino madas  ir sugebančių jas pritaikyti praktiškai. Bėda ta, kad mūsų spaudos vadai, nežinau ar sąmoningai, yra  nusprendę neplėšyti kelnių, mėginant plačiai žengti kartu su progresu.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad pilietiškumas šiuo metu madingas. Tai stipri korta, kuria net piktnaudžiaujama kaunantis už  kai kada visai ne pilietiškas idėjas. Kai ryšių su visuomene specialistai vienam iškiliam verslininkui, siekiančiam visuomenei naudingos veiklos ir svaraus įvaizdžio, pasiūlė gerai suręstą aktyvaus aplinkosaugininko komunikacijos strategiją, žmogus sunerimo.