Amerikoje radijo formatai buvo išrasti 6-ojo dešimtmečio pradžioje, Lietuvoje, ko gero, prieš 17 metų, kai atsirado pirmoji privati radijo stotis “M-1”.
Formatų sumanymą galima palyginti su vidine prekybos centro struktūra. Kai tam tikro skyriaus prekės sugrupuotos į lentynas, parduotuvės darbininkai žino, kur krauti atvežtas prekes, o pirkėjai net ir naktį pažadinti prisimintų, kad dešros susirasti galima štai ten, o batų tepalo – štai čia. Visiems aiškiau ir patogiau. Kai radijo stotis pasirenka formatą, darbuotojams aišku, kad jie gros tik tokio žanro muziką, o informaciją pateiks aptartais būdais ir kiekiais. Klausytojai įpranta, kad, tarkim, šioje radijo stotyje bet kuriuo metu bus bliuzo, antroje – “kalbančių” laidų vedėjai nuolat pranešinės, kad pasaulis vis dar sukasi, o trečioje – bumbsės šokių muzika. Na, pusvalandžiui dar praverstų ketvirtoji stotis, kad po darbų vairuodami namo sužinotume apie transporto kamščius ir kelyje tykančius “žaliuosius draugus”.
Trumpai tariant, radijo formatas – tai konkrečios rinkos poreikiams optimaliai parinkta programos struktūra, turinys ir jo pateikimo formos (svarbi vieta tenka muzikai). Tikslas – privilioti konkrečią auditoriją ir ją parduoti reklamos rykliams.
Tačiau jei būtų išrastas universalus sėkmingiausio radijo formato receptas, tai ir šio komentaro autorius jau seniai būtų metęs rašinėti ir nuosavoje radijo stotyje grūste grūstų pinigų paketus į lentynas…
Deja, ne viskas taip paprasta – ir su radiju, ir su prekybos centrais. Sakoma, prekybininkai naudoja paprastą atradimą: užtenka bet kokias prekes iš įprastos lentynos sukrauti praėjimuose (kad kone painiotųsi po kojomis) – jos iš karto perkamos daug geriau net nesumažinus kainos! Tad prekybininkai ir stumdo prekes lyg šaškes po visą savo žaidimo lentą. Na, o radijo stotyse tęsiasi programos perdėliojimai – ir lentynose, ir praėjimuose, ir net laiptinėse …
Štai prieš keletą metų “Lietus” liovėsi grojęs vien lietuvišką muziką. Specializuotoje džiazo stotyje galima išgirsti ne vien džiazo (kyla įtarimų, kad ten populiarioji muzika net ima viršų). Vienas Kauno (vis dar lietuviškiausias miestas?) radijas gali ištisą valandą groti rusišką muziką… Arba eksperimento dėlei paklauskite trijų bendradarbių, kuo skiriasi dviejų didžiausių komercinių šalies radijo stočių programos?..
Atskiras atvejis – “Žinių radijas”. Ar tikrai tebegalima jį vadinti žinių radiju, jei pokalbių transliuojama daugiau negu žinių, į programą įsileista ir muzikos, o stoties reklaminį šūkį “Visada žinios” galėtume pervadinti “Žinios tris kartus per valandą”. Beje, konkurentas visuomeninis radijas žinias skaito keturis kartus per valandą...
Teoretikai mestų dar vieną akmenį į transliuotojų daržą. Norint vadintis radijo stotimi (o ne radijo programa), ji turėtų visą parą transliuoti savarankiškai parengtą programą. Tačiau Lietuvoje būta atvejų, kai tuos pačius dažnius skirtingu paros metu dalindavosi ne tik komercinės stotys, bet ir Lietuvos radijas. Kad ir kaip ten būtų, “Žinių radijui” buvo nelengva alkūnėmis prasisprausti prie užsėsto stalo. Buvo prognozuojama, kad toks formatas niekada neatsipirks, nes žinių radijui esą reikėtų bent jau 5 milijonų auditorijos. “Žinių radijas” išliko, atšventė 7-ąjį gimtadienį ir verta jį su tuo pasveikinti, nes jis Lietuvai reikšmingas ir unikalus.
Grynų radijo formatų Lietuvoje surastume vos vieną kitą. Žinoma, yra ir “European hit” formatų, ir šioks toks lietuviškasis amerikietiško “country” atitikmuo. Rastume ir sėkmingų bandymų transliuoti “stilingą muziką” jaunimui, ir Vakarų Europoje bene populiariausią devintojo ir dešimtojo dešimtmečių muziką. Nieko keisto, kad “Russkoje Radio Baltija” eteryje neišgirsime lietuviškos muzikos, tačiau kiek netikėta, kad Lietuvos radijo programoje vis dar neverta ieškoti rusiško popso ir roko ( išimtis – informacinė laida rusų kalba).
Bet radijo stotys sugeba išsilaikyti, steigiamos naujos. Radijo gurmanams gal net labiau rūpi ne formato grynumas, o spinduliuojamas entuziazmas, išradingumas. Subjektyvia šio komentaro autoriaus nuomone, viena iš didžiųjų komercinių radijo stočių įdomesnė buvo tuomet, kai laidų vedėjai (būsimieji diplomatai, ministerijų pareigūnai, žurnalų redaktoriai) patys kūrė laidų skirtukus (“džinglus”), parodijuodami “Modern Talking” šlagerius, “didžėjų” linksmai pravardžiuojamas stoties savininkas pats uždainuodavo.
Vėliau surimtėjama, pasipuošiama profesionaliai įrašų studijose pasigamintais garso elementais ir, deja, sustabarėjama. O šviežio garso pasiilgusiai ausiai įdomesnės tampa stotys, dar neišaugusios iš vaikiško kvailiojimų, ieškojimų ir klaidų amžiaus…
Ir paskutinis pastebėjimas. Senesnių radijo tradicijų šalyje Vokietijoje formatų radijas pravardžiuojamas “barškalų radiju”. Kai kurie iš JAV perimti radijo išradimai ten persergami kaip vaikiškos ligos ir vertinami skeptiškiau. Bet neformatinis radijas – labai jau brangus hobis…
Autorius yra žurnalistas, reklamos agentūros “Lowe age“ projektų vadovas
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis.
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
