Man tai keista, kai nelietuviškos kilmės vardus norima kirčiuoti lietuviškai, pvz.: BeatA, labai keistai skamba. Esu girdėjęs net garsaus kūrinio "Dėdė Vania" pavadinimą kirčiuojant "Dėdė VaniA". Man tai jau yra lazdos perlenkimas.

va skirtumas tarp pedagOgo ir pedAgogo yra esminis

Gerbiu, myliu ir moku mūsų kalbą, bet beveilyčiau sutikti su Teresiumi.
Ačiū.

Lietuviu kalba-viena is israiskingiausiu ir kartu sunkiausiu kalbu, tokiam mazam areale turinti dar ir tarmiu, viena nuo kitos besiskirianciu gan ryskiai. Todel nenuostabu, kad bendrine kalba taip sunkiai ikandama ne tik eiliniam zmogui, bet ir filologijos mokslu ragavusiam. Didziausias sunkumas- kirciavimas. Manau, kad nebutina siekti absoliutaus kirciavimo tobulumo ir bergzdziai vargintis. Juk neteisingai sukirciuotas zodis kartais duoda kiek kitokia prasme, kiek kitoki daikto ar veiksmo suvokima. Tai lankstu ir kartais vaizdingiau ir, manau, gali buti netgi sveikintinas. Manau, pirmiausias kalbininku rupestis turetu buti Radijo ir TV diktoriu ir vedanciuju taisyklinga kalba. Labai rezia ausi, kai zurnalistas pasako broliai FrankOniai. Arba neskiria pAciai nuo paciAi.

Nezinau, nezinau, man kirciavimas - peilis. Galima ismokti be klaidu rasyti, bet kai tik pradedu skaityt tas kirciavimo taisykles, protas issijungia:)