Niekur mes nepabėgsime, esmė, prasmė glūdi ten, kur laisvė, tiesa, garbė, nepaperkamumas, drąsa... Matau šypsenas – piktžiugiškas, karčias: ar nepabodo kalbėti apie tai, kas turi būti, tačiau ko mūsų gyvenime seniai nebėra?
Tačiau aš regiu akis sąžiningų, drąsių, pilietiškų žurnalistų, kuriems tai ne tušti žodžiai, jie vadovaujasi giliai ir prasmingai suvoktomis profesijos taisyklėmis, drąsiai atskleidžia tiesą, bet kuriomis aplinkybėmis nebijo būti savimi. Toje informacijos lavinoje, užgriūvančioje mus visus jau ne dienomis, o akimirkomis - nuo centrinės spaudos, televizijos kanalų, populiariausių radijo stočių ir naujienų portalų iki regioninių, savivaldybės teritorijoje leidžiamų laikraščių, mažų stočių ir tinklalapių - skamba jų balsai. Garbė šiems skirtingų kartų kolegoms, vienijamiems misijos ir pašaukimo!
Todėl mes išliekame ir visados būsime spaudos laisvės šalimi. Tai ir patikima garantija ateičiai, nepaisant reitingų svyravimo, kritiškų ar net skeptiškų požiūrių į žiniasklaidą.
Pastaruoju metu, kai mes sukaupėme didelį patyrimą gindami pažeistas žmonių teises, išnaudodami ikiteisminius konfliktų ar nesusipratimų sprendimo būdus – dėl garbės, orumo, privatumo, asmens duomenų naudojimo ar tiesiai įvardiname ydingus žiniasklaidos reiškinius, tolimus mano minimiems idealams, kada imame analizuoti neigiamybes, priešingas žodžio laisvės ir garbingos žurnalistikos principams, susilaukiame kolegiško pritarimo, palaikymo, sutampančio su didžiosios visuomenės lūkesčiais. Požiūrių diapazonas platus, bet jame vyrauja racionalūs ir kritiški požiūriai, paremti gebėjimu atsijoti grūdus nuo pelų, atrinkti vertingiausią informaciją, daryti savarankiškas išvadas, nepasiduoti manipuliacijoms ir stereotipams. Pastebime tam tikras branginančių laisvės principus žurnalistų pastangas telktis, solidarizuotis su tais kolegomis ir ta žiniasklaida, kuri pati be kokių tarpininkų ar vadovavimo suvokia savo misiją. Esu jos ir šių kolegų pusėje. Solidarumas – kaip ir kandi, negailestinga kritika - didžiausia paskata dirbti ombudsmeno darbą.
Žiniasklaidos ir nuosavybės santykis ypatingas visais laikais ir visose šalyse. Lietuva nėra čia kokia išimtis. Verslas, ateidamas į šią sritį, privalo suvokti, jog bet kuri visuomenės informavimo priemonė valdoma ne vien laisvosios rinkos pagrindais, taigi dėl pelno – komercija čia neturi prieštarauti pagrindiniams visuomenės informavimo principams. Bet kokio savininkų diktato redakcinei politikai ir žurnalistams apraiškos neišvengiamai atsispindi turinyje, jų stačiai neįmanoma nuslėpti, jos skaudžiai smogia žurnalistų kūrybai nuvertindamos ją ir visuomenės informavimo priemonės prestižui – tik iliuzija, kad prarastą pasitikėjimą galima atgauti kokiomis nors išoriškai gražiomis informacinėmis ar labdaringomis kampanijomis. Jei turinyje dominuoja kriminalinės, blogos žinios, bejėgės ir akcijos kaip „šis numeris be smurto“ ir pan.
Įvairiose diskusijose ar aiškinantis pažeidimų priežastis dažnai teigiama: esą mūsų neskaitys, nežiūrės, mes privalome vadovautis komerciniais dėsniais, taigi – toks gyvenimas. Ką galima atsakyti į tokius ar panašius pasiteisinimus? Jei dėl komercijos reikia skelbti gausybę nupirktos užsakomosios informacijos nuslepiant pajamų šaltinius, manipuliuojant paslėpta reklama, jei dėl komercijos reikia pažeidinėti žmonių teises – garbę, orumą, privatumą, nekaltumo prezumpcijos principą, nepaisyti tarptautines normas atitinkančio nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo, jeigu savininkai akivaizdžiausiai susisaistę verslo interesais su kitomis verslo grupėmis ir tų interesų vardan - klaidingai manydami, kad to žmonės nemato - teikia tendencingą, vienašališką, iškreiptą informaciją, jei nuo visuomenės slepiama, kas ir kaip valdo visuomenės informavimo priemones, o šios kategorijos asmenys, nors jų įtaka visuomenės gyvenime ženkli – nėra vieši, priklausantys kažkokiai nesuprantamu būdu demokratinėje visuomenėje tabu ginamai kategorijai (!), - tokiu atveju man labai maga atsakyti: ir tegu jūsų neskaito, nežiūri, neklauso, tuščios vietos nebūna, visada atsiras garbingesnių visuomenės informavimo priemonių, kurias skaitys, žiūrės, klausys, todėl pasaulis nesugrius, o žodžio laisvė bus tikresnė!..
Valstybės mastu neegzistuoja kokių nors grėsmių žiniasklaidos laisvei. Neteko patirti, jog kuri nors iš konstitucinių valstybės valdžių ar politinių partijų mėgintų vienaip ar kitaip kontroliuoti žiniasklaidą – mūsų sąlygomis tai reikštų politinę mirtį. Nerimti karkartėm pasigirstantys „etikos sargų“ įtarinėjimai cenzūra. Žymiai realesnis pavojus – cenzūra pinigais. Jau minėtos užsakomosios (pirktos) informacijos proporcijos didėja, lyg nuodingas grybas sėja aplink kenksmingas sporas, o su šiuo ydingu reiškiniu plečiasi neskaidrūs santykiai, kuriose prastai atrodo valstybės institucijos, atskiri valdžioje esantys politikai su savo siekiu panaudoti valstybės lėšas savireklamai, įvaizdžiui ir net verslas su paslėptos ar atviros reklamos mimikrija. Neskaidrios, neafišuojamos pinigų galios žiniasklaidoje kulminacija – aišku, politinės kampanijos, neefektyvi politinės reklamos žiniasklaidoje kontrolė. Linkėčiau, kad šių blogybių mes išvengtume ateinančiais Seimo rinkimų metais, šiaip „politinių pinigų“ panaudojimas įstumia daugelį visuomenės informavimo priemonių į dviprasmišką padėtį. Neteko girdėti ir matyti atsisakant pinigų iš „populistinių“, „neatsakingų“ politinių jėgų, todėl kiek keistai atrodo tų pačių „jėgų“ kritika jau po rinkimų. Ir tai vyksta tose visuomenės informavimo priemonėse, kurios nesidrovėjo imti pinigus iš tų pačių „populistų“. Keistai atrodo savininkai, kurie šventai įsitikinę, kad visuomenei šie dalykai nerūpi. Labai rūpi, gerbiamieji ponai, žmonės ilgam įsimena šiuos įpročius ir daro išvadas. Dažnai – ne visuomenės informavimo priemonių naudai.
Demokratinė žiniasklaidos plėtra, jos įvairių rūšių, žanrų raida ir konvergencija privalo turėti svarbiausiąjį – kokybės – parametrą. Iš tikrųjų nesvarbi plėtra dėl plėtros. Nemanau, kad orientavimasis į bulvaro atmainas, į pramoginę stichiją, į pigų skonį, netgi skonio profanavimas toks jau neišvengiamas dalykas, kaip mėginama teigti.
Nemažos dalies žiniasklaidos suprimityvėjimas šaukiasi dangaus keršto – dėl greito pelno, populiarumo negalvojama apie dorovinį klimatą, visuomenės ateitį. Vis didėjanti kraupi aukų statistika dėl karo keliuose, narkomanijos, alkoholizmo, moralinės degradacijos pateikia šiurpią savo sąskaitą ne tik konkretiems nusikaltėliams, socialinėms priežastims, valdžiai, bet ir lengvabūdiškai šou, bulvaro antikultūrai su jos lozungu „mes“, iššūkiais vardan iššūkių, kur lengvapėdiškai jaukiai užsiiminėjama bravūriškais „šaunumo žaidimėliais“, sėjamas nihilizmas ir panieka dorovės, etikos normoms, žmogiškumui. Komercinis bulvaras apsimetinėja, kad jis čia niekuo dėtas – jis juokauja ir koketuoja, jis parazituoja ant šuoliavimo nuogais užpakaliais į tviskantį „žvaigždžių pasaulį“ – barbarišku primityvumu, provincialumu, „eltėpaparacizmu“ esame seniai pavergę Holivudą, kuriam laikas išsiskirstyti, o jo likučiams prašytis prieglobsčio pas mūsų komercinių televizijų prodiuserius ir „supereltėžvaigždes“.
Mūsų televizijos, įskaitant ir nacionalinę su jos valandiniais prasmingo plepėjimo apie prasmingą nieką, miesčioniško skonio projektais, kur „vertybės“ – poza ir lėkščiausias šmaikštavimas, grakščiai ritasi žemyn į vis didesnę eterio kvailybę, tokią neaprėpiamą ir saldžiai pelningą, ir, būdamos dugne, kuris jų supratimu yra dangus, rojus, savo apgailėtiną būvį pateisina tik vis kvailesnės reklamos dozėmis ir „demokratiškais“ balsavimais, tai yra laisvu pinigų paėmimu iš balsuojančių žiūrovų, pastarieji „savo valia“ dalyvauja šioje profanacijoje. Besaikis, palaidas eterio laiko švaistymais, taip vadinamas „humoras“ iš rusiško kriminalinio žargono kratinio, atmiešto anglišku slengu, paaugliški, nesubrendėlių išsidirbinėjimai ir juokeliais, debiliška reklama, kuriai milijonų kažkodėl negaili galingiausios verslo grupės – štai tikrasis dabartinės televizijos paveikslas, ir galo tam nėra vien dėl to, kad maudomasi ne šiaip primityvumo srutose, o esą garbingose (!) visuomenės informavimo priemonėse.
Jūs pasakysite, jog nacionalinėje televizijoje, komerciniuose kanaluose esama žinių, kitų vertingų probleminių ar pažintinių laidų, pastebimos ir originalios žanrinės ar stilistinės paieškos – juk šioje didelį nieką moderniai produkuojančioje šoumeninio bulvarinio niekalo kalvėje, kur milžiniški dideli pinigai ir kičo formomis tiražuojamas efemeriškas pasisekimas, dirba nemaža puikių žurnalistų. Taip, tai tiesa, bet mes kalbame apie vyraujančias tendencijas. Jos neguodžia. Šių žurnalistų kūryba televizijose antraplanė, ji negali užtemdyti orientacijos į pigią pramogą ir blogą skonį. Aš taip pat negaliu nutylėti savo liūdesio matydamas žurnalistą, kuris savo kūrybinę potenciją aukoja bulvariškumui net ir tada, kada jį tai tenkina. Man gaila talento. Žinoma, į televizijas masiškai veržiamasi neturint talento – kodėl taip yra atsakyti galbūt galėtų tik psichiatrai.
Moralės erozija veržiasi į spaudą ne vien dviem didelį tiražą turinčiais skandalingais bulvariniais laikraščiais. Ar pretenzija į rimtą spaudą „laisvo laikraščio“, „karšto komentaro“ pavidalu – laisvė čia dažnai pretekstas nepagrįstoms insinuacijoms ar įrodymais neparemtoms versijoms. Lietuvoje beveik išnyko spauda vaikams, o leidžiama tiesiog pribloškia prastu skoniu ir brukte brukama vartojimo pseudokultūra, „būtinas prieskonis”, suprantama, ir čia erotika. Rimtajai, analizės nevengiančiai, kultūrinei, literatūrinei, betarpišką ryšį su skaitytoju išsaugojusiai vietinei spaudai reikia konkuruoti su įvairiomis spaudos, žiniasklaidos laisvės imitavimo atmainomis.
Spaudos rinkoje ryškėja tam tikros monopolizavimo tendencijos – apskritai, lietuviškos kompanijos kuria ne vien spaudos, bet ir mišrias žiniasklaidos grupes. Šiai patirčiai irgi reikia rimtos analizės ir viešų pasvarstymų, tam tikrų reguliacinių barjerų – juk niekas dar nepaneigė tam tikros grėsmės, kurią sukeltų demokratiniam mūsų žiniasklaidos modeliui vienos kurios nors grupės monopolinis įsigalėjimas šioje srityje.
Patys įdomiausi pokyčiai šiuo metu internetinėje žiniasklaidoje – žaibiški, audringi portalų pokyčiai, konkurencija formatais ir skaitytojais, o svarbiausia – laisvų žurnalistų banga, stulbinanti ieškojimų, klystkelių, atradimų amplitudė, kuri verčia tradicinę žiniasklaidą pasitempti, ieškoti naujų išraiškos kelių. Kartu su Mykolo Romerio universitetu neseniai surengtas forumas „Saviraiškos laisvė internete: komunikacija, teisė, etika“ parodė, koks naudingas gilinimasis į šios srities problemas, tarptautinį bendradarbiavimą, iššūkius. Tikiuosi, kad forumai bus tęsiami, kad jie prisidės prie šios rūšies visuomenės informavimo priemonių telkimosi viešai, demokratiškai, visuotiniu sutarimu priimto specifinio etikos kodekso pagrindu. Internete juk irgi laimės laisvas žodis, o ne šiukšlynas, plūdimosi stichija ar nepageidautina informacija.
Svarbiausia mums visiems - pasirinkimo laisvė. Visuomenei, kiekvienam mūsų turi būti netrukdoma laisvai pasirinkti informaciją, kuri neprieštarautų įsitikinimams, pasaulėjautai, moralės principams. Šventa žurnalisto teisė pasirinkti visuomenės informavimo priemonę, kurioje jis geriausiai realizuoja savo laisvę ir kūrybines galias. Aš linkiu jam drąsaus pasirinkimo. Susimąstau, jei matau, kad tas pasirinkimas padiktuotas ne laisvės, o tam tikrų aplinkybių.
Laisvė mūsų profesijoje brangiausia, o visa kita... O visa kita – taip pat būdinga mūsų tikrovei. Tik apie tuos kitus – nepuošiančius mūsų dalykus – reikia kalbėti, nes tikrai nieko nėra kenksmingesnio žiniasklaidai kaip jos bėdų nutylėjimas.
Romas Gudaitis yra Žurnalistų etikos inspektorius
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
