žilvinas vizgirda

Policija naiviai tikėjo, kad apginklavus „tulpinius“ pavyks išsiaiškinti, kas tuos banditus šaudo. Ž. Paušos laidotuvės Žydrūno Paušos nušovimas ir pasikėsinimas į kitus „tulpinius“ išjudino teisėsaugą, budresni tapo ir patys „tulpiniai“. Ž. Pauša buvo pašarvotas Panevėžio bažnyčioje netoli prokuratūros. Stovėjimo aikštelėje išsirikiavo prabangūs automobiliai su įvairių Lietuvos miestų numeriais.

Nuo pat savo gyvavimo pradžios Panevėžio „tulpiniai“ ne tik nesiskaitė su aplinkiniais – jie negailėjo ir savų. Tuo metu, kai „šmikiniai“ buvo sodinami už grotų, „tulpiniai“ klestelėjo. Pirmiausia jie sugebėjo uždirbti iš kontrabandos. Sienos tada buvo bemaž nesaugomos, tad iš Lietuvos keliavo spalvotieji metalai, o į Lietuvą – didžiuliai furgonai alkoholio. Pelnas buvo neapsakomas. Dalį jo „tulpiniai“ panaudojo prasidėjusiai privatizacijai.

Specifiniai panevėžio reketininkų bruožai buvo atvirumas, cinizmas, žiaurumas, nesiskaitymas su aukomis, atsargumo nepaisymas. Sprogimų dirigentas Iš pradžių apie Kavioro grupuotę žinojo tik operatyvininkai ir tie pradedantys kooperatininkai, kuriuos pasiekdavo reikalavimas mokėti duoklę. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Artimiausiu Kavioro pagalbininku ir bendražygiu buvo laikomas Psichas – Vitalijus Tuzovas. Įtaka ir autoritetu Kavioras nesidalino su niekuo.

Užsakytos verslininkų, bankininkų ir pareigūnų žmogžudystės Rusijoje yra tapusios įprastu reiškiniu. Žmogžudystės vykdytojai bei užsakovai šiose bylose dažniausiai nesurandami. Nekonfliktiškas, bet gudrus Teisėsaugininkai tikri tik dėl to, kad verslininko Š. Kalmanovičiaus nužudymas buvo kruopščiai suplanuotas. Visa kita paaiškės tik kai bus sulaikyti nusikaltėliai. O nagrinėti versijas irgi nelengva, nes Š. Kalmanovičius buvo labai prieštaringa asmenybė.

Panevėžys nuo kitų Lietuvos miestų visuomet skyrėsi viena su kita kovojančių organizuotų nusikalstamų grupuočių gausa. Pareigūnus kaustė baimė Ar prisimenate, kaip XXI amžiaus išvakarėse buvo vadinamas Panevėžys? „Čikaga prie Nevėžio“. Šis miestas buvo tiesiog suraižytas korupcijos, intrigų, žmogžudysčių randais. Policija čia dirbo tuščiomis apsukomis. Miestas nedidelis, todėl visi vienas kitą pažinojo.

„Akistata“ pradeda spausdinti pasakojimų ciklą apie vieną žiauriausių Lietuvoje banditų grupuočių. Pasibaigus „tulpinių“ teismams, mes trumpai parašydavome apie jų padarytus nusikaltimus ir gautas bausmes. Šiandien galima teigti, kad atpildo valanda Panevėžio nusikaltėliams atėjo. Tie, kurie sako esantys nusiteikę prieš smurtą ir jo propagavimą, jau gal ir teigtų, kad neverta grįžti prie šios istorijos ir aprašinėti kruvinų „tulpinių“ darbelių. Tačiau jie klysta.

Baudžiamajame kodekse numatyta, kad su teisėsauga bendradarbiaujančius gaujų narius teismas gali atleisti nuo atsakomybės. Kauno mafijos bosas Henrikas Daktaras – jau Lukiškėse. Prokurorai jam turi šimtus klausimų. Tik ar jis kalbės? Iki šiol H. Daktaras niekada nėra pasakojęs apie savo padarytus nusikaltimus, nėra įdavęs nė vieno bendrininko. Net ir teisiamas jis laikydavosi versijos, kad esąs nekaltas.

Praėjusio pirmadienio šūviai Lietuvą padalino į dvi dalis: vieni užjaučia galimai šūvius paleidusį tėvą Drąsių Kedį, o kiti nušautus teisėją ir sugyventinės seserį. Užuomaršos seimūnai Yra dar tretieji, kurie iš visos tų žudynių istorijos bando susikrauti sau politinį kapitalą.

Jeigu manote, kad prievartautoją ar žudiką galima atpažinti iš tolo, labai klystate. Didžioji dauguma smurtautojų su draugais, pažįstamais ir kaimynais elgiasi nepriekaištingai. Klastingi angelai Turbūt ne vienas yra matęs kokį aštraus siužeto filmą apie maniaką ir pykęs, kad taip ilgai niekas jo neatpažino ir laikė vos ne į žemę nusileidusiu angelu – esą toks paslaugus ir mielas. Tačiau tokį žiūrovo jausmus ir nervus dirginantį siužetą dažnai sukuria ne režisierius, o pats gyvenimas.

Henriko Daktaro žmona Ramutė Daktarienė – tikra „dekabristo žmona“. Paskui savo vyrą ji važiavo į „tremtį“ tolimajame Sibire – Irkutske, dabar lanko jį Bulgarijoje – Varnos kalėjime. Ką nors naujo parašyti apie Henriką Daktarą vargu ar įmanoma. Skaitytojai jį jau pažįsta iki pat panagių. Tačiau kad ir koks neigiamas jis būtų, H. Daktaras turi ir teigiamų bruožų. Kaip ir Al Kaponė, jis yra ištikimas ir atsidavęs savo šeimai.

Šiuo metu Bulgariją valdo ne parlamentas, o septynios šalį pasidalijusios nusikalstamos grupuotės. Tokioje valstybėje Henrikas Daktaras jautėsi lyg žuvis vandenyje. Būnant Lietuvoje ir skaitant mūsų spaudoje pasirodžiusius straipsnius apie Henriką Daktarą, susidaro klaidingas įspūdis, kad ir bulgarų spauda nuolat rašo apie mūsų mafijos vadeivą. Iš tikro taip nėra.

Apie serijinius žudikus ir maniakus prirašyta daugybė knygų ir šimtai mokslinių darbų, prifilmuota kilometrai kino juostų ir televizijos laidų, tačiau jie buvo ir liks amžina mįslė. Kas vis dėlto verda jų smegeninėse, kad jie tarsi kokie užprogramuoti robotai žudo, žagina, kankina? Ispanų rašytojas J. Gomezas-Churado romane „Dievo šnipas“, kuriame nagrinėja serijinio žudiko susiformuoja, pateikia duomenis, kad šiuo metu yra žinomi 191 žudikas maniakas vyras ir 39 tokios moterys.

Buvęs Valstybės turto fondo generalinis direktorius Povilas Milašauskas turės valstybei grąžinti Luidžitercui Boskai sumokėtus beveik 2 mln. litų. Galima sakyti, kad tai naujas žingsnis teismų istorijoje. Iki šiol valdininkai buvo ramūs, nes už jų tyčines ar netyčines klaidas mokėdavo valstybė, arba, kitaip sakant, mes su jumis. Ir štai Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo teisėja Danutė Mickevičienė pripažino buvusį aukštą valdininką kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

Nors ir alkani, kubiečiai visada linksmi, visada pasiruošę šokiui ir meilei Tie, kurie dar turi vieną kitą litą ir ruošiasi kur nors keliauti, būtinai privalo aplankyti Kubą. Vyresniesiems tai bus susitikimas su socializmo epocha, prisiminimas apie jaunystę, o jaunimui – proga sužinoti, kaip gyveno jų tėvai, pamatyti parduotuves, prekiaujančias ne daugiau kaip dešimčia prekių. Penkių rūšių prekės užima visas pirmajame aukšte esančias lentynas, kitos penkios sukrautos antrajame aukšte.

Po pasikėsinimo į Rusijos, JAV ir kitų šalių teisėsaugininkams gerai žinomą Viačeslavą Ivankovą Maskvoje bijomasi, kad gali prasidėti gaujų karas. Vienas garsiausių Rusijos nusikaltėlių pasaulio veikėjų Viačeslavas Ivankovas, kuris daugiau žinomas kaip Japončikas, iš reanimacijos palatos perkeltas į bendrą skyrių ir jau sveiksta. Prieš kurį laiką nežinomi užpuolikai išeinančiam iš tailandiečių restorano Maskvoje Japončikui šovė į pilvą. Į Rusijos mafijos krikštatėvį pataikė trys kulkos.

Už grotų pasiųstas vienas iš talentingiausių mūsų šalies aferistų Gintaras Petrikas. Tai, kad paskelbus nuosprendį, G. Petrikui ant rankų čiaukštelėjo antrankiai, jam, vienam iš didžiausių Lietuvos aferistų, buvo netikėta. O teismas buvo negailestingas – už didelės vertės svetimo turto iššvaistymo organizavimą G. Petrikui skyrė 7 metų laisvės atėmimo bausmę.

Heroiną iš Rusijos į Lietuvą gabenusios gaujos nariai vienas po kito paleidžiami iš įkalinimo įstaigų dėl sveikatos. Ligoti prekeiviai Lietuvos apeliacinis teismas pasigailėjo narkotikus gabenusios Ramunės Perovskajos ir dėl ligos atleido ją nuo įkalinimo pataisos namuose. Kauno apygardos teismas šiai moteriškei buvo skyręs 10 metų laisvės atėmimo. Dar anksčiau jau pats Kauno teismas nuo 10 metų nelaisvės irgi dėl ligos atleido Albiną Eleną Šliužienę ir Romaną Bagdonavičių.

Apeliacinis teismas nusprendė, kad Klaipėdos apygardos teismas pagrįstai išteisino Maksimą Mitreniuką ir Romą Šimkų, kuriuos Klaipėdos prokurorai buvo apkaltinę trimis žmogžudystėmis. Tiek Maksimas Mitreniukas (34 m.), tiek Romas Šimkus (38 m.) išteisinamuosius nusprendžius išklausė jau ne pirmą kartą. Kad jie nekalti, buvo nusprendęs ir Klaipėdos apygardos teismas. Po išteisinamojo nuosprendžio abu išleisti į laisvę teismo salėje.

Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurioje nagrinėti patys žiauriausi Lietuvos istorijoje nusikaltimai. Iki gyvos galvos kalėti nuteisti „tulpiniai“ Virginijus Baltušis, Algimantas Vertelka ir Audrius Andrušaitis. Praėjusiame „Akistatos“ numeryje jau rašėme, kad V. Baltušis dalyvavo nužudant 22 žmones, A. Andrušaitis – 20, A. Vertelka – 11 žmonių, o D. Blinkevičius – 5 žmones. Pastarajam teismas skyrė 8 metus nelaisvės.

Vilniaus apygardos teismas dar kartą kalėti iki gyvos galvos nuteisė Panevėžio „tulpinių“ grupuotės vadeivas Virginijų Baltušį, Algimantą Vertelką ir Audrių Andrušaitį. Šiuos tris nusikaltėlius bausti kalėjimu iki gyvos galvos siūlė ir valstybinį kaltinimą palaikantys prokurorai. Ketvirtąjį „tulpinį“ Darių Blinkevičių siūlyta įkalinti 16 metų, o su teisėsauga bendradarbiaujančiam Dainiui Skačkauskui prokurorai siūlė skirti 2 metų laisvės apribojimo bausmę.

Paskutiniu metu žiniasklaidoje plačiai nušviesta, jog Vilniaus apygardos prokurorai baigė ikiteisiminį tyrimą dėl mėginimo neteisėtai įsigyti ginklų. Įtarimai šioje byloje pateikti Airijos piliečiui Maiklui Kembelui. Tai, kad airių teroristai pirkti ginklų „tikrajai Airijos Respublikonų armijai“ norėjo būtent Vilniuje – joks atsitiktinumas. Tik, aišku, ginklai tiekiami ne Didžiosios Britanijos armijai, o šios šalies gangsteriams.

Jei mirties bausmė nebūtų buvusi panaikinta, valstybė sutaupytų milijonus. Kiekvienos dienos policijos suvestinės įprastai prasideda pranešimais apie nužudymus. Kai kurie jų tokie žiaurūs, kad baisu net skaityti. Nukirsta galva, sukapotas kūnas, 70 peilio dūrių... Pastaraisiais metais vidutiniškai vos ne kasdien nužudoma po žmogų. Štai pernai buvo nužudyta 280 žmonių. 256 žmogžudystės buvo išaiškintos.

Buvusiam Valstybės turto fondo (VTF) vadovui Povilui Milašauskui prokurorai pateikė kaltinimus dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi privatizuojant Alytaus alkoholinių gėrimų gamyklą - "Alitą". Baudžiamoji byla perduota Vilniaus miesto trečiajam apylinkės teismui. Kaip tai vyko 2003-iųjų pradžioje Valstybės turto fondas pateikė akcinės bendrovės "Alita" privatizavimo programą. Visiems aišku, kad alkoholį gaminanti įmonė verslininkams buvo skanus kąsnelis.