Nuo pat savo gyvavimo pradžios Panevėžio „tulpiniai“ ne tik nesiskaitė su aplinkiniais – jie negailėjo ir savų. Tuo metu, kai „šmikiniai“ buvo sodinami už grotų, „tulpiniai“ klestelėjo. Pirmiausia jie sugebėjo uždirbti iš kontrabandos.
Sienos tada buvo bemaž nesaugomos, tad iš Lietuvos keliavo spalvotieji metalai, o į Lietuvą – didžiuliai furgonai alkoholio. Pelnas buvo neapsakomas. Dalį jo „tulpiniai“ panaudojo prasidėjusiai privatizacijai.
Tad naujos kartos mafiozams jau nebereikėjo reketuoti kioskų ar turgaus prekiautojų. Jie tapo UAB‘ų prezidentais ar direktoriais, vaikščiojo kostiumuoti, mielai bendravo su policijos pareigūnais.
Na, o senieji „tulpinių“ grupuotės steigėjai buvo trumpam susodinti už grotų ir to užteko, kad būtų nustumti į nuošalę.
Dar 1991-aisiais klestinčią G. Steponavičiaus firmą ėmė reketuoti R. Kavaliauskas-Kavioras. Iš firmos vadovų už tariamą apsaugą jis pareikalavo 50 000 dolerių. 10 000 Kavioras gavo, tačiau likusios dalies mokėti verslininkas nenorėjo. Verslininkai netgi svarstė, ar nebūtų pigiau pasamdyti žudiką ir taip visiems laikams atsikratyti prievartautojo...
Tos kalbos pasiekė ir R. Kavaliauską. Jis daug nedelsė ir puolė pirmas – pirmiausia apiplėšė firmos biurą. Po mėnesio tas pats pastatas vėl buvo apsuptas „tulpinių“ ir apšaudytas, per langus į vidų skriejo granatos.
Dar po kelių dienų – 1992 metų sausio 9 dieną – „tulpiniai“ R. Kavaliauskas, V. Kirklys-Mutka, V. Tuzovas-Psichas ir P. Sereikis-Paškė įsiveržė į S. Steponavičiaus butą, sumušė patį verslininką ir ten buvusius du jo draugus, susišlavė rastus pinigus. G. Steponavičius, matydamas, kad Paškė švaistosi pistoletu, nėrė pro duris ir per kaimyno buto langą iššoko į gatvę. P. Sereikis nusivijo iš paskos, o matydamas, kad nepavys – šovė. Laimei, nelabai taikliai, tad bėgantį vyrą tik nesunkiai sužeidė.
Subliuško reketo byla
Tačiau po biuro sprogdinimo policija jau ėmė lipti „tulpiniams“ ant kulnų. Netrukus pagrindiniai gaujos nariai – Kavioras, Mutka ir Paškė – buvo suimti. Psichas sugebėjo pasprukti į Rusiją, tačiau po klajonių sugįžo ir pats atėjo į prokuratūrą.
Tardymo pradžioje visi nukentėjusieji ir liudininkai davė parodymus prieš juos terorizavusius gaujos narius, tačiau bėgant laikui, padėtis ėmė keistis. Kai Aukščiausiasis Teismas pradėjo nagrinėti šią bylą, pasirodė, kad nukentėjusieji „nebeturi jokių pretenzijų“, o kai kurių išvis buvo neįmanoma surasti. Pats G. Steponavičius tuo metu sėkmingai plėtojo verslą Maskvoje ir nematė jokios prasmės liudyti Vilniuje. Tuo labiau kad jam Lietuvoje niekas negarantavo saugumo.
Byla akivaizdžiai subliuško. R. Kavaliauskas buvo pripažintas kaltu tik dėl trijų šovinių laikymo ir nuteistas 2 metams laisvės atėmimo. Pagal Amnestijos įstatymą bausmė buvo sumažinta dar 7 mėnesiais. Na o V. Tuzovas, P. Sereikis ir V. Kirklys šioje byloje buvo išteisinti, kadangi „vadovautis nukentėjusiųjų parengtinio tardymo metu duotais parodymais nėra pagrindo, nes jie buvo prieštaringi ir nuolat keitėsi“, – teigiama nuosprendyje.
Teismo dieną V. Tuzovas dar sugrįžo į kamerą, nes anksčiau buvo teistas už policininko sumušimą ir dar buvo likę pora mėnesių neatliktos bausmės.
Vis dėlto, kol vyko tardymas, šie banditai nelaisvėje išbuvo daugiau kaip 2 metus. O per tą laiką Panevėžį užvaldė jaunieji „tulpiniai“: Dainius Skačkauskas, Sigitas Raišelis, Romualdas Čeponis, Virgilijus Baltušis. Su „tulpinių“ vardu netrukus imtas sieti ir dorą verslininką vaidinęs Algimantas Vertelka, „tulpinių“ gretose atsirado ir Saulius Janonis. Daugelis šių vyrų pasižymėjo klastingumu.
Kavioro sušaudymas
Paprastai mafijos grupuotėse būna bendra kasa („obščiakas“), iš kurios finansuojamos įkalintų mafijos narių šeimos, samdomi advokatai, sudaromos geros gyvenimo sąlygos už grotų.
„Tulpinių“ ideologija buvo visai kita. Kolonijoje atsidūręs Kavioras buvo užmirštas – niekas jam nepasiuntė nei maisto, nei kitų būtiniausių daiktų. Jau tada R. Kavaliauskas turėjo suvokti, kad jo aukso laikai baigėsi, ir ramiai pasitraukti. Tačiau jis to nepadarė.
Sugrįžęs iš kolonijos, kurioje dar buvo laikomas autoritetu, Kavioras buvo nustumtas nuo pinigus nešusios kontrabandos. Iš pradžių jis grasino naujiesiems vadams, kad pasikvies iš Kauno „daškinius“ ir „įves tvarką“, tačiau matydamas, kad jo niekas nebebijo, jau prašė naujųjų „tulpinių“ vadų jam leisti kontroliuoti bent kelias nedideles degalines – kad „užsidirbtų bent maistui“. „Pagalvosim“, – savo buvusį lyderį pro duris dar su viltimi išleido jaunikliai. Galvojo neilgai...
1995 metų gegužės 2 dieną R. Kavaliauskas ir kartu su juo važiavęs Egidijus Dvilevičius buvo nušauti. Projektuotojų ir Klaipėdos gatvių sankryžoje jų automobilis BMW buvo tiesiog suvarpytas – paleisti 35 šūviai išcentruotomis kulkomis.
Po šio nusikaltimo Kavioro kartos nusikaltėliai suprato, kad iš buvusių sėbrų verčiau nieko neprašyti ir nereikalauti.
Taip naftos, spirito, narkotikų ir prostitucijos verslas pasiliko naujosios „tulpinių“ kartos nuosavybe. Kartos, kuri žiūri į akis, šypsosi, plekšnoja per petį ar apkabina, o už akių jau rezga nužudymo planą...
Lifto susprogdinimas
Iš pradžių bėdų turėjo ir „tulpiniai“. Kažkas buvo pradėjęs su jais karą. Net teisėsaugos pareigūnai buvo patekę į aklavietę ir nežinojo, kas į „tulpinius“ šaudo. Buvo net keliamos versijos, kad galbūt „tulpiniai“, įsisukę ir į naftos verslą, kažką apgavo ir dabar jiems keršija Čečėnijos mafija.
1993-iųjų lapkričio 17-ąją tryliktame viešbučio „Nevėžis“ aukšte esančioje kavinėje buvo susirinkusi didelė „tulpinių“ kompanija. Kai vyrai ėmė skirstytis ir įžengė į liftą, šis sprogo. Žuvo D. Kecioris. Kartu buvę S. Raišelis ir D. Kairiūnas buvo sužeisti. Sprogimo banga išplėšė keturių aukštų lifto duris, dužo stiklai.
Po kelių dienų buvo pasikėsinta į S. Janonį ir V. Baltušį. Jų automobilis „Porsche“ Suvalkų gatvėje buvo suvarpytas šūviais iš Kalašnikovo automato. Abiem pasisekė: V. Baltušiui į galvą kliuvo tik kėbulo skeveldros, o S. Janoniui sutrupintas kairiosios rankos dilbio kaulas.
Žudikas spėjo pasislėpti
Praėjo keli mėnesiai. Gegužės 1-oji tais metais buvo Motinos diena.
Nemuno ir Parko gatvių sankryžos link apie 20 valandą važiuoja tamsus automobilis BMW 520. Jame – vienas iš „tulpinių“ vadų V. Baltušis, grupuotės narys Žydrūnas Pauša (27 m.) ir Asta K. (18 m.). Nespėjus privažiuoti sankryžos, iš kažkur atsiranda kitas automobilis... Orą sudrebina ilga Kalašnikovo automato serija. Važiuojantieji BMW apsipila krauju, nevaldomas automobilis užšoka ant šaligatvio, numuša stulpelį, iš inercijos dar pavažiavęs, sustoja prie gyvenamojo namo...
Praėjus vos porai minučių, šalia jau stovėjo švyturėliais mirksintis policijos automobilis. Netoliese patruliavę policininkai išgirdo šūvius ir kaipmat prisistatė į įvykio vietą, tačiau žudiko jau ir pėdos buvo spėjusios ataušti.
Sužeistieji buvo skubiai nugabenti į Panevėžio respublikinę ligoninę. Visiems trims krūtinės buvo suvarpytos išcentruotomis 5,45 mm kalibro kulkomis. Ž. Paušai medikai padėti jau negalėjo – jis mirė. V. Baltušis ir Asta K. po operacijos išvežti gydyti į Vilniaus „Raudonojo kryžiaus“ ligoninę, kurioje prieš kelis mėnesius po sužeidimo gydėsi S. Janonis.
Kitame „AKISTATOS“ numeryje:
Mįslingas „mirties eskadronas“
Žvalgybininko nužudymas
Žilvinas Vizgirda
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (1)
