Jei mirties bausmė nebūtų buvusi panaikinta, valstybė sutaupytų milijonus.
Kiekvienos dienos policijos suvestinės įprastai prasideda pranešimais apie nužudymus. Kai kurie jų tokie žiaurūs, kad baisu net skaityti. Nukirsta galva, sukapotas kūnas, 70 peilio dūrių... Pastaraisiais metais vidutiniškai vos ne kasdien nužudoma po žmogų. Štai pernai buvo nužudyta 280 žmonių. 256 žmogžudystės buvo išaiškintos. Užpernai iš 303 nužudymų ištirti 279.
Nužudymų išsiaiškinimas, palyginus su kitais nusikaltimais, gan didelis – vidutiniškai apie 80 proc. Tad apie nebaudžiamumą kalbos negali būti, tačiau tai nesulaiko nuo nusikaltimų. Ypač žiaurėja paaugliai, nes jie puikiai žino, kas jų laukia: net už kelis nužudymus – tik 10 metų bausmė. Taip tik pasityčiojama iš aukų ir jų artimųjų.
Milijonai žudikams išlaikyti
Pasityčiojimas yra ir bausmė iki gyvos galvos. Aukų artimieji moka mokesčius, už kuriuos valstybė išlaiko žudikus. Ir ne bet kaip, o komfortinėmis sąlygomis, nes kitaip esą bus pažeistos kalinio teisės. O kad nužudymu jis atėmė visas aukos teises, apie tai niekas negalvoja. Dargi atvirkščiai – žmogžudžiui suteikiamos ypatingos, privilegijuotos teisės. Juk nuteistasis iki gyvos galvos gali daryti ką nori. Griežtesnės bausmės jam nebus. O švelnesnė – gali. Pagal prieš 4 metus priimtus įstatymus bausmė iki gyvos galvos po 25 metų gali būti sutrumpinama.
Bausmių vykdymo kodekse įtvirtinta ir nuostata, kad pirmuosius 10 metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikę kalėjime, nuteistieji gali būti perkelti į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą. Būtina nuteistųjų perkėlimo sąlyga – jų elgesys kalėjime. Jei jis nepriekaištingas, administracija rašo teikimą apylinkės teismui, kuris ir sprendžia, ar galima nuteistąjį perkelti į pataisos namus. Iš Lukiškių į Pravieniškes, kur toliau kali nuteistieji iki gyvos galvos, jau pervažiavo 13 nuteistųjų. Jie turi viltį išeitį į laisvę.
Galbūt teisėjui užteks sveiko proto, kai jis svarstys dėl tokių maniakų kaip K. Jonaitis, kuris nuteistas už trijų merginų išžaginimą ir nužudymą, ar „tulpinių“ A. Vertelkos, V. Baltušio, vilniečio V. Januškevičiaus, klaipėdiečio S. Gaidjurgio ir kitų, kurie žudė žmones dešimtimis, ir tokie žmogžudžiai nebus perkelti į Pravieniškes. O jei ne?
Nuteistieji iki gyvos galvos bausmę atlieka Lukiškėse. Jų dabar čia kali daugiau kaip 100. Aukų artimiesiems ir mums visiems tai kainuoja apie milijoną.
Nusikaltėliai žiaurėja
Žudikus sušaudžius ar kitaip įvykdžius mirties bausmę, to milijono nereikėtų. Bet tie pinigai – tik tarp kitko. Ne dėl jų dauguma europiečių, ypač iš Rytų Europos, pasisako už aukščiausios bausmės sugrąžinimą. Tam pritaria 76 procentai rumunų, 80 procentai lenkų, 68 procentai bulgarų.
Po žiauresnių nužudymų pritarti mirties bausmei ima ir vakariečiai. Belgijoje įsipliekus pedofilijos skandalui, prie teismo stovėjo tūkstančiai žmonių ir reikalavo mirties vaikų žudikams. Net tolerantiškieji olandai – ir tie prakalbo, kad mirties bausmė reikalinga, nes daugėja ypač žiaurių nužudymų.
Teroristai sprogdina lėktuvus, verčia nuo bėgių traukinius, šimtais žudo niekuo nekaltus žmones, o mes, sugavę juos, negalime atsakyti tuo pačiu.
Akis už akį
„Akistata“ surengė nedidelę apklausą ir gatvėse apklausė atsitiktinius praeivius. Iš 100 apklaustųjų net 75 pareiškė, jog mirties bausmė panaikinta be reikalo. Dažniausiai už mirties bausmę – net viešą – pasisako pensininkai ir žmonės, turintys pradinį bei vidurinį išsilavinimą, gyvenantys kaimuose ar mažuose miesteliuose. Universitetus baigusieji, ypač didmiesčių inteligentai, laikosi nuomonės, jog net žiauriausiam nusikaltėliui atimti gyvybę – amoralu, ne pagal Dievo įsakymą.
Viduramžiais ar dar seniau tokios abejonės dėl mirties bausmės moralumo būtų tik sukėlusios juoką – be tokios bausmės buvo neįsivaizduojami jokie žmonių socialiniai santykiai. Iki buvo ištobulinti rašytiniai įstatymai bei jų vykdymo procedūros, buvo laikomasi principo "akis už akį". Mirtimi buvo baudžiama už žmogžudystę, išžaginimą, ginkluotą užpuolimą, plėšikavimą, padegimą, šalies išdavystę. Negana to, mirtis ant laužo laukė už „raganavimą“, ateities spėjimą. Buvo deginami ir kliedintys psichikos ligoniai, nes buvo tikima, kad juos apsėdęs velnias.
1592 metų Lietuvos Statute mirties bausmė jau įteisinta įstatymais, tik nerašoma, kaip ji vykdoma. Pasak istorikų, mūsų protėviai nebuvo sadistai – pasmerktuosius dažniausiai kardavo arba sudegindavo gyvus.
Šaudydavo net spekuliantus
Mirties bausmė išliko ir mūsų šalį užgrobus Rusijai. Ne veltui numalšinus 1863 metų antirusišką sukilimą, generolas Muravjovas Lietuvoje buvo vadinamas Koriku.
Atgavus nepriklausomybę, po 1918-ųjų, mirties bausmė buvo trumpam panaikinta, tačiau netrukus Lietuvos Respublikos baudžiamasis statutas ją vėl įteisino. Nuteistieji myriop arba būdavo sušaudomi, arba mirdavo dujų kameroje.
Sovietinėje Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, mirtimi buvo baudžiama už itin žiaurią ar kelių žmonių žmogžudystę, taip pat už valstybės turto grobimą ar net... spekuliaciją stambiu mastu. Kaip buvo vykdoma mirties bausmė sovietmečiu, didelė paslaptis. Nepaneigtos dvi nuomonės: vieni mano, jog pasmerktieji buvo išsiunčiami į urano kasyklas, kur greitai patys nusibaigdavo. Kiti įsitikinę, jog mirtininkus paprasčiausiai sušaudydavo.
Valstybė likvidavo septynis
Nuo 1991 metų Lietuvoje mirties bausmė buvo palikta tik viename, 105-ajame Baudžiamojo kodekso straipsnyje, kuris numatė tokią bausmę už tyčinius nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis.
1998 metų gruodžio 21 dieną Seimas mirties bausmę panaikino.
Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki mirties bausmės sustabdymo mirties bausmė buvo įvykdyta septyniems nuteistiesiems. Nuteisti mirti kaliniai buvo sušaudyti.
1992-ųjų rugpjūčio 8-ąją sušaudytas Aleksandras Novatkis. Mirties bausmė jam buvo skirta už 12 metų mergaitės nužudymą. Ji buvo mačiusi, kaip A. Novatkis vogė televizorių, videomagnetofoną ir kitus daiktus. Žudikui buvo tik 23 metai.
1993 metų gruodžio 22-ąją mirties bausmė buvo įvykdyta Vladimirui Ivanovui bei Valentinui Laskiui. V. Laskys plėšė ir žudė žmones kartu su savo dukra, o V. Ivanovas nužudė 4 metukų mergaitę motinos akivaizdoje. Po to nužudė ir ją.
1994 metų sausio 27-ąją buvo sušaudytas Vidmantas Žibaitis, o tų pačių metų rugpjūčio 28-ąją – Antanas Varnelis. Jie abu žudė pagyvenusius žmones.
1995-ųjų gegužės 18-ąją mirties bausmė įvykdyta Aleksandrui Gudkovui, o tų pačių metų liepos 12-ąją buvo sušaudytas Borisas Dekanidzė. Pirmasis – už 2 žmonių nužudymą, o antrasis – kaip mafijos vadeiva, žmogžudystės užsakovas.
Paskutinio mirtininko pasiuntimas į aną pasaulį apaugęs įvairiausiais gandais. Kalbama, kad pareigūnų vedamas į bausmės vykdymo vietą B. Dekanidzė išliko ramus. Esą jis sušaudytas Lukiškėse, nes bijota, kad jį bus bandoma išlaisvinti. Kiti pasakoja, kad Vilniaus mafijos vadeiva buvo nušautas mikroautobuse kažkur prie "Villon'o" viešbučio. Sklando versija, kad B. Dekanidzė slapta paleistas ir tebėra gyvas.
Visi žudikai rašė malonės prašymus prezidentui, tik V. Laskys norėjo, kad jį kuo greičiau sušaudytų. Jo pageidavimas buvo patenkintas. Beje, tą dieną, kai malonės komisija svarstydavo kurio nors mirtininko prašymą pakeisti bausmę, šio kalinio kameroje būdavo išjungiamas radijo taškas, kad nuteistasis, sužinojęs blogą žinią, nepradėtų panikuoti.
Kaip matote, sušaudyti nusikaltėliai nėra tokie baisūs kaip dabartiniai januškevičiai, „tulpiniai“ ar gaidjurgiai. Dabartiniai teisėjai galbūt tik A. Varneliui, kuris nužudė 4 senukus, būtų skyrę bausmę iki gyvos galvos. Visi kiti būtų atsipirkę žymiai švelnesnėmis bausmėmis.
Už nužudymus dabar teisėjai vidutiniškai skiria 10 metų, 6 mėnesius ir dieną nelaisvės. O už grotų žmogžudžiai išbūva beveik perpus mažiau: 6 metus, 3 mėnesius ir 24 dienas. Po to grįžta į laisvę, kad vėl ką nors apiplėštų, nužudytų ir vėl atsidurtų už grotų.
Taip ir sukasi užburtas ratas, kurį sustabdyti galėtų tik mirties bausmė. O ar ją taikyti, ar ne, atsakymo nerasime net Biblijoje – nors penktasis Dievo įsakymas liepia nežudyti, Biblijoje daug atvejų, kai teisingumo vardan liepiama skirti kraštutinę bausmę.
Žilvinas Vizgirda
