Baudžiamajame kodekse numatyta, kad su teisėsauga bendradarbiaujančius gaujų narius teismas gali atleisti nuo atsakomybės.
Kauno mafijos bosas Henrikas Daktaras – jau Lukiškėse. Prokurorai jam turi šimtus klausimų. Tik ar jis kalbės?
Iki šiol H. Daktaras niekada nėra pasakojęs apie savo padarytus nusikaltimus, nėra įdavęs nė vieno bendrininko. Net ir teisiamas jis laikydavosi versijos, kad esąs nekaltas. Jį tardę policijos pareigūnai, prokurorai yra pasakoję, kad H. Daktaras būna malonus pašnekovas bet kokiomis temomis, kol neliečiami jo padaryti nusikaltimai.
O ar verta H. Daktarui, jei jis iš tikrųjų, kaip dabar kalbama, yra padaręs daug nusikaltimų, apie juos pasakoti prokurorams?
Ko Henytė galėtų tikėtis?
Baudžiamajame kodekse numatyta, kad teisėjai gali visai atleisti nuo atsakomybės arba paskirti švelnesnius nuosprendžius su teisėsauga bendradarbiaujantiems gaujų nariams. Kai buvo priimtas šis įstatymas, iš mirties taško pajudėjo ne viena byla. Panevėžio „tulpinių“, Klaipėdos „gaidjurginių“ žmogžudystės, „Vilniaus brigados“ narių susišaudymai – tai tik dalis nusikaltimų, kuriuos pavyko iki galo atskleisti vien dėl to, kad su teisėsauga sutiko bendradarbiauti nusikaltėliai.
Galų gale ir pats Henytė buvo teisiamas, kai prieš jį parodymus ėmė duoti buvęs šeimos draugas Gintaras Kučys-Kapucinas. Ir G. Kučys, ir jo žmona į teismo posėdžius atvykdavo užsimovę kaukes. Abu, pripažintus nukentėjusiaisiais, ėmėsi saugoti valstybė.
Tačiau atleisti nuo atsakomybės galima tik šiaip gaujos narius. Ši nuostata negalioja nei gaujų vadams, nei tiems, kurie patys žudė. Tokiems prokurorai siūlo tik sušvelninti bausmes.
Vis dėlto teisėjai kartais nepalaiko prokurorų ir buvusius nusikaltėlius, sutikusius bendradarbiauti, baudžia net skaudžiau nei tuos, kurie viską neigia. Lyg ir norima parodyti, kad „skundikų“ nemėgsta ne tik buvę gaujos nariai, bet ir visi kiti.
Vienas iš pirmųjų tokių signalų buvo nagrinėjant vadinamąją Kėdainių žudynių bylą. Tuomet tyrėjams ypač padėjo vienas šio nusikaltimo organizatorių – Kauno nusikalstamo pasaulio šulas Ričardas Baratinskas-Marafonas. Jis padėjo atskleisti kraupų nusikaltimą, kurio metu buvo nužudyti 4 žmonės. Kaip ir buvo sutarta per neoficialias derybas, prokuroras teisme pasiūlė R. Baratinskui paskirti 12 metų nelaisvės. Bet teismas nusprendė kitaip ir nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos. Prokuratūra apskundė nuosprendį kaip pernelyg griežtą, tačiau Apeliacinis teismas prokurorų argumentų neišgirdo.
Jeigu būtų buvęs ištesėtas pažadas ir R. Baratinskas būtų nuteistas kalėti tik 12 metų, „daktarų“ byla irgi galbūt jau būtų buvusi užbaigta, nes Marafonas buvo pasiruošęs atskleisti ir kitus nusikaltimus.
Panašių atvejų būta ne vieno. Plungėje reketininkus padėjusiam demaskuoti vienam gaujos nariui kliuvo net daugiau nei savo kaltę neigusiems ir pareigūnus klaidinusiems nusikaltėliams. Nors Generalinė prokuratūra primygtinai prašė savo informatorių nuo bausmės atleisti, visų institucijų teismai buvo kurti tokiems prašymams.
Nepasisekė ir vienam iš Vytauto Januškevičiaus žmogžudžių gaujos vadeivų – Valerijui Kovalčiukui. Jis padėjo atskleisti ne vieną žmogžudystę, tačiau teismas nuo bausmės jo neatleido. Teisėjų kolegija nusprendė, kad V. Kovalčiukas buvo vienas iš gaujos kūrėjų, gerokai pavojingesnis už kitus. Būtent jau iki tol Rusijos nusikaltėlių pasaulyje gerai žinoto V. Kovalčiuko iniciatyva V. Januškevičiaus grupuotė ėmėsi grobti turtingus žmones ir reikalauti už juos išpirkų.
Aišku, būna ir kitaip. Štai padėjęs atskleisti „Vilniaus brigados“ nusikaltimus Viktoras Akmanavičius, nors ir buvo kaltinamas sunkiais nusikaltimais, gavo daug mažesnę nei numato įstatymas bausmę.
Panašiai atsitiko ir su Panevėžio „tulpinius“ padėjusiu demaskuoti Dainiumi Skačkausku. Daug vertingos informacijos suteikęs D. Skačkauskas jau tris kartus buvo nuteistas tik simboline bausme.
Tokių saugomų buvusių banditų, liudijančių prieš savo bendrus, Lietuvoje jau kelios dešimtys. Svarbių liudininkų apsauga vykdoma nuo 1994 metų. Visa susijusi su saugomaisiais medžiaga yra įslaptinta, tačiau ir iš tos informacijos, kuri pasiekia visuomenę, galima susidaryti nuomonę, kad tų žmonių gyvenimas – ne pyragais klotas. Viešai dėl blogų gyvenimo sąlygų yra skundęsi apie „daktarų“ automobilių vagystes teisme liudiję Saulius ir Žydrūnas Čiapai, savo skurdžiu gyvenimu skundėsi ir V. Akmanavičius.
„Tulpinis“ Virginijus Baltušis, „gaidjurginis“ Renatas Šadeikis, vienas iš Kauno nusikalstamo pasaulio vadeivų Jonas Bielskis, dešimtys kitų bendradarbiavusių ar bendradarbiaujančių su teisėsauga... Ar tikėtina, kad jų gretas galėtų papildyti ir Henrikas Daktaras?
Žilvinas Vizgirda
